Šios istorijos pasako daugiau, negu galėčiau išsakyt bet kokiais žodžiais:
O taip, Jūs tikrai galite! Ir nesvarbu kas tai bebūtų.
IS
Rodyk draugams
Šios istorijos pasako daugiau, negu galėčiau išsakyt bet kokiais žodžiais:
O taip, Jūs tikrai galite! Ir nesvarbu kas tai bebūtų.
IS
Rodyk draugams
2010-01-20 19:57 at 19:57
Esi skaičius knygą “Nusprendžiau būti laimingu”?
2010-01-21 11:47 at 11:47
Verkiau per visas istorijas.. verkiau ne todel, kad tu zmoniu gaila. jie tokie stiprus! jie mato gyvenima daug grazesni.. sveiki zmones net neivertinam ka turim, nematom begaliniu galimybiu! pati esu is tu, kurie skundzias viskuo ir visur.. niekas nepatinka, neidomu, nenoriu, nereikia. pries pora menesiu ikritau i tokia gilia duobe, dabar kapstaus.. nemaciau gyvenimo prasmes, nesupratau, koks mano tikslas cia, nezinojau, ko noriu, neturejau jokiu pomegiu ir tikslu, kam atiduociau visas savo jegas, o atpildu uz tai gauciau begalini pasitenkinima.. po mazyti zingsneli, po truputi drasinu save, kad niekas nevyksta be priezasties, kad viskas kadanors pasiteisina. ir geriau gailetis del to ka padarei, nei del to ko nepadarei.. sita bloga atradau visai nesenai, dar tik pradejau skaitinetis, bet negaliu atsitraukt.. linkiu dideles sekmes autorei! niekad neprarasti vilties ir buti sviesele aplinkiniams ;)
2010-01-23 12:59 at 12:59
Ačiū, Iveta, kad pasidalinai tokiomis šauniomis istorijomis! :) Labiausia patiko pirmoji…
2010-02-01 18:41 at 18:41
Visapusiškai pritariu Mod. Žiūrėjau tik pirmąją istoriją. Tačiau man jos užteko. Sėdim, verkšlenam dėl, mums atrodo, neįveikiamų sunkumų. Aš taip at verkiau, tačiau ne todėl, kad būtų gaila to žmogaus. Ne. Man gaila savęs, kad nesu tokia stipri kaip jis. O jis džiaugiasi ir gyvena visavertį gyvenimą visu 120%.