BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

120% PERSIKĖLĖ Į WWW.120PROC.LT

Kai paskaitau kai kuriuos senus savo įrašus, kartais net raudonis išmuša. Atrodo, kad tada buvau dar tokia jauna, į kai kuriuos dalykus žiūrėjau taip naiviai ir vaikiškai. Tačiau geriau pagalvojus reikia džiaugtis, kad kyla tokios mintys, nes tai ženklas, kad per tris metus aš nestovėjau vietoje, o ėjau pirmyn ir augau kaip asmenybė.

Aš augau, o tinklaraštis per tris metus praktiškai nepasikeitė, visada gyveno čia. Tai štai, manau, kad atėjo laukas paaugti mums abiems ir 120% kartelę pakelti į kiek aukštesnį lygį. Nuo šiol tinklaraštis apsigyvena jaukesnėje tiek autorei, tiek skaitytojui vietoje: www.120proc.lt

TAI, KĄ SURASITE NAUJAME TINKLARAŠTYJE:

1. Sukelti pagrindiniai įrašai su komentarais iš senojo tinklaraščio.

2. Sukurta galimybė komentuoti su savo Facebook anketa.

3. Integruoti “like” ir “pin it” mygeliai padėsiantys turiniu paprasčiau pasidalinti su draugais.

4. Prie 120% aprašymo atsirado ir autorės biografija smalsuoliams.

5. Kiekvienas mėnesis turės savo temą, kuria bus rašoma. Liepos mėnesio tema: “Vyrų ir moterų santykiai”.

6. Paprastas, švarus, minimalistinis tinklaraščio dizainas.

7. Pakeistas temų sąrašas, kuris padės geriau suprasti visą tinklaraštyje esantį turinį.

Aš labai tikiuosi, kad skaitytojams šie pasikeitimai nesukels problemų, o kaip tik atrodys kaip privalumai dėl kurių verta atkeliauti į naują vietą ir palaikyti man kompaniją jau ten :) Jeigu turėtumėte kokių nors idėjų, ar pastabų dėl naujojo blog’o, visada galite man parašyti ir apie tai papasakoti!

Iveta

Rodyk draugams

RODO SALA, VIETA KUR GYVENIMAS PAILGĖJA

Šiuo metu mano laikas tiksi žymiai lėtesniu ritmu, galvoje sukasi mintys apie dar neaplankytas vietas, o aplink atrodo visos pasaulio spalvos. Jau 8 dienas gyvenu Graikijoje, Rodo saloje, kur atostogaujame, susipažįstame su vietiniais, šalies kultūra. Jausmas toks, jog jau kurį laiką esame pabėgę nuo viso pasaulio ir nemeluosiu – tas jausmas labai geras, bet kartu jis kelia ir daug visokiausių minčių.

Šiuo metu interneto kavinėje barmenas dainuoja kartu su skambančia daina, šalia žaidžia švelnus ir šiltas vėjelis, aplink pilna įvairiaspalvių gėlių ir žalumos, šalia ošia jūra. Taip baisu pamesti tą malonų akimirkos jausmą, kad noriu dar esant čia parašyti apie tai, su kuo čia susipažinau. Nes tokiomis akimirkomis gimsta tai, kas yra “tikriausia”. Tikiuosi, kad šis įrašas padės ir kitiems keliaujantiems į šią salą bei norintiems pamatyti šiek tiek daugiau :)

SUSIPAŽINIMAS SU VIETINIAIS. Apie visus pietiečius sklando daugybė gandų ir stereotipų sukurta viena kita galybė. Tas pats galioja ir graikams. Prieš vykstant ten neišvengiamai turėjau išankstinę nuomonę apie vietinius, o ypač vyrus. Tačiau norėjome susipažinti su žmonėmis, kurie sutiktų mums atvykus pasimatyti, todėl dar prieš gerus kelis mėnesius internetu susipažinome su graiku Andreas (per couchsurfing). O šis ėmė ir visus stereotipus sulaužė!

Šis žmogus tapo nuolatiniu mūsų palydovu padėjusiu ne vienoje situacijoje. Dar prieš kelionę jis skyrė daug laiko mums tiesiog pasakodamas apie Graikiją, besidalindamas savo patirtimi. Tik atvykus jis buvo pasiruošęs mums suorganizuoti transportą nuo oro uosto iki mūsų viešbučio. Vėliau kartu su mumis keliavo po salą ir entuziastingai pasakojo apie visa, ką pamatydavome. Dar vėliau drauge leidome vakarus miestuose, kuriuose verda naktinis gyvenimas. Jis net gi suorganizavo mums galimybę naudotis dar vieno viešbučio (Mitsis Rodos Maris), esančio kitoje gatvės pusėje, paslaugomis parūpindamas specialias juodas apyrankes. Lietuviui iškart kyla klausimas: “kodėl gi jis toks rūpestingas?”. Neslėpsiu mums jis irgi kilo ir dar iki paspaudžiant ranką jam realybėje kiek įtariai žiūrėjome į tokį norą padėti. Tačiau susipažinus visi įtarimai atslūgo ir supratome, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau ir nenustoti tikėti, kad gerų žmonių dar tikrai yra :)

Pabendravus su juo pamaniau, kad tokiu gestu jis greičiausiai nori mums parodyti, kad egzistuoja ir “kitokie” graikai, ir “kitokia” Graikija. Nes ir jis pats neslėpė to, kad ir pats susiduria čia su tuo, ko norėtųsi, jog šalyje nebūtų. Smagu yra ir tai, kad jis labai domėjosi Lietuva, pasakojo, kad planuoja rudeniop keliauti su broliu per visas Baltijos šalis. O ir mūsų jam atvežtos vienetinės serijos “Žalios devynerios” labai patiko! :) Supratau, kad ir mes kiek pakeitėme jo požiūrį į lietuvius, suformavome kiek pozityvesnį vaizdą.

Taigi, norėčiau pasakyti, kad vietinių pažinimas ir apsikeitimas patirtimi bei pasaulėžiūra su jais yra vienas pagrindinių geros kelionės ingredientų. Andreas dėka mūsų žvilgsnis į šią salą buvo visai kitoks, iš kitų rakursų ir su visai kitokiu apšvietimu. Manau, kad be šio nuostabaus žmogaus įsikišimo būtume pažinę daug labiau turistišką šios šalies ir salos pusę.

ŠALIES SITUACIJA. Nors turistai ir nejaučia siaučiančios krizės šalyje, tačiau vietiniai ne kartą leido suprasti, kad situacija tikrai anaiptol nėra gera: viskas labai pabrangę, daug žmonių neteko darbų. Tačiau nusprendusiems laiką leisti tik viešbučio teritorijoje ir turistinėse apylinkėse, galiu garantuoti, kad apie tai nebus net užsiminta ir jokie neramumai, vaizdžiai rodomi per mūsų televiziją, net nepasijaus eiliniam turistui.

ORAS. Gegužės pabaigoje vakarais oras dar nebuvo toks šiltas, todėl dažnai teko užsimesti švarkelį. Birželio pradžioje oras jau tiek įšilo, kad laisvai buvo galima vilkėti suknelę be jokio švarkelio. Dienomis saulės ir karščio tikrai pakako net ir tiems, kurie atvyksta į salą įgauti gražaus, šokoladinio įdegio. O teko sutikti ir ne vieną, kuris atostogų metu net saulės smūgį gavo, tad šilumos čia dabar tikrai nestinga!

Pripratusiems prie Turkijos “arbatėlės” temperatūros jūroje teko kiek nustebti, nes vanduo buvo vėsokas (apie 20 laipsnių) lyginant su tuo, kaip jis įšyla įvasarojus. Žinoma, Baltijos jūra net gilią vasarą nepasiekia tokios temperatūros kokia yra šiuo metu šalia Rodo…

Patiems dar neteko būti užkluptiems lietaus, tačiau Andreas pasakojo, kad šiuo metu jei lyja, tai dvi minutes. Tačiau tas dvi minutes pastovėjus po lietumi apima toks jausmas, lyg būtum buvęs keturias valandas po lietumi.

MAISTAS. Dažniausiai maisto ir gėrimų kainos maždaug 20-40% didesnės nei Lietuvoje. Ypač didesniuose miestuose. Na, bet ieškant tikrai galima surasti padorių ir net itin mažų kainų vietų. Vakarinėje salos dalyje pietūs septyniems asmenims kainavo 100 eurų. Tačiau mes vykome ten, kur Andreas žinojo geriausiai ruošiamas jūros gėrybes ir valgėme žuvį, krevetes, kalmarus, kurie čia pat ištraukti iš jūros. Todėl, manau, kad 50Lt žmogui už tokius pietus yra gana argumentuota kaina.

Labiausiai džiugino tai, kad jūros gėrybių, vaisių, daržovių šviežumas ir kokybė neįtikėtini. Net ir pakelėje nuskintas apelsinas burnoje tirpsta, o turgavietėse jie dar labiau “išpuoselėti”. Na, bet akivaizdu, kad sugrįžimas į Lietuvą dėl to tikrai nebus lengvesnis :)

LIETUVIAI GRAIKIJOJE. Išvykdami iš Lietuvos manėme, kad tikrai kuriam laikui pabėgsime ir nuo lietuvių, tačiau pasirodė, kad atvažiavome į antrą Lietuvą. Ir tai sakydama visai neperdedu. Kas ketvirta viešbutyje sutikta kompanija kalbėjo lietuviškai (viešbutis talpina apie 1000 žmonių). Vietiniame paplūdimio bare dirbo trys lietuvės (padavėjos ir barmenė), o baro savininkas jau pasakojo ir apie pasisamdytą lietuvį DJ. Net viešbučių automobilių nuoma besirūpinančios moterys taip pat lietuvės ir vienoje iš miestelio parduotuvių dirba lietuvė!

Lietuviai čia laikosi gana vieningai, o taip pat tai, kad kalbame šia kalba ir esame iš šios šalies suteikė nemažai nuolaidų minėtuose nuomos punktuose ir baruose. Tuo pačiu susipažinome su nemažai naujų žmonių, su kuriais apsikeitėme kontaktais ir palaikysime ryšius Lietuvoje.

KELIAVIMAS. Ieškojome automobilio nuomai ne tik viešbutyje, bet ir pačiame kaimelyje. Pasirodė tokia tendencija, kad standartinį automobilį galima išsinuomoti pigiau pačiame kaimelyje, o štai didesniam (7 vietų) palankesnes sąlygas pasiūlė viešbutis. Už tokį automobilį sumokėjome 150 eurų trims dienoms, taigi 50 eurų už dieną. Taip pat reikia turėti galvoje, kad kurą užsipilti irgi reikės patiems – mums apvažiuoti salai prireikė pilno bako. Prieš pasiimant automobilį būtina jį atidžiai apžiūrėti, nes teko girdėti, kad kai kuriems neveikė kondicionierius, o be jo per tokį karštį labai sudėtinga.

Mūsų atveju diena prieš kelionę (iki 20val. vakaro) reikėjo užsisakyti pietus išsivežimui viešbutyje. Kelionės rytą maistą ir gėrimus beliko tik pasiimti. Stebuklų tikėtis tikrai nereikėtų. Tiek Turkijoje, tiek Graikijoje tokie pietūs apsieina bandelėmis, keliais gabalėliais mėsos, sūrio, vaisiais ir vandeniu. Todėl reikėtų pasiplanuoti grįžimą į viešbutį anksčiau arba sustojimą papietauti pakeliui.

Keliauti galima ir su taksi, jo kaina apie 1,5 euro už 1km. Taip pat galima keliauti ir autobusais, žemiau įkeliu kainas ir išvykimo laikus iš Kiotari miestelio.

SALOS PIETŪS, VAKARAI IR VIDURYS. Šias salos dalis pavadinčiau ne tokiomis “turistiškomis”. Ten žymiai mažiau viešbučių, o vakarinėje dalyje jų ten apskritai nėra, todėl ir turistai užklysta rečiau. Tačiau man asmeniškai diena, kuomet aplankėme šias dalis buvo pati įdomiausia!

Pietinėje salos dalyje yra nuostabi vieta, kurioje atsiveria dviejų susikertančių jūrų vaizdas: Viduržemio ir Egėjo. Viduržemio jūra esanti rytinėje salos dalyje yra ramut ramutėlė ir šilta, o vakarus skalaujanti Egėjo jūra yra tarsi jos priešingybė – nuolat banguota ir vėsesnė. Vieta, kurioje susitinka šios dvi jūros yra vadinama “Prasonisi”.

Karštesnę vasarą iki salos esančios už mūsų nugarų galima netgi nueiti, nes iki jos susidaro siauras smėlio ruožas atskiriantis šias dvi jūras.

Taip pat ši vieta yra mėstama sportininkų ieškančių vėjuotų vietų. Čia vėjas nuolatinis svečias :)

Važiuojant į šią vietą pastebėsite plačius smėlio takus, kurie susikerta vienas su kitu tarsi kažkas būtų važinėjęs automobiliais ten, kur akys mato. Tai NATO tankų išvažinėti keliai, kurie ganėtinai sudarkę visą tos vietos kraštovaizdį, tačiau verta pamatyti vien dėl to, kad suprastume kokios yra to pasekmės.

Važiuojant vakarine pakrante galima užkilti į Monolithos pilį, kurios pavadinimas jau sufleruoja pilį “iš akmens”. Būtina pasiruošti patogesnę avalynę, nes akmenys labai slidūs, o jokių apsaugų nei lipant į pilį, nei jau jos viršūnėje nėra. Užlipus į pilį atsiveria nuostabus gamtovaizdis ir turbūt jau čia galima matyti Turkijos krantus iki kurių vos 18km!

Pravažiuojant saloje galima pastebėti daugybę alyvuogių medžių plantacijų. Vieno medžio derlius nuimamas kas du metus, pradedant lapkričiu, tad kol kas medžiai dar be alyvuogių arba su visai mažomis. Vienas medis tarnauti gali tūkstančius medžių, tad nenuostabu, jog jų saloje tiek daug :)

Taip pat suradome eukalipto medžių, kurių lapelius nuskynus ir patrynus tarp rankų pakvimpa tikru eukaliptu, o ne tuo, kurį galime rasti mūsų kosmetikoje ar aliejukuose.

Miestelyje Siana aplankėme vietinę graikų stačiatikių cerkvę. Įeinant buvo prašoma uždengti atviresnes vietas. Nežinau ar kitur toks dalykas egzistuoja, tačiau šioje vietoje buvo tokios lyg plokštelės su įvairiomis žmogaus kūno dalimis. Reikėjo paimti vieną, su kuria turi problemų ir užkabinti ją tam tikroje vietoje. Sakė manoma, jog tada ta vieta išgyja.

Taip pat čia pat miestelyje pirmą kartą ragavome Graikiškų pušų ir čiobrelių medaus, kuris tikrai itin skanus. Patys nesame dideli medaus gerbėjai, tačiau šis labai sužavėjo. Taip pat čia galima įsigyti puikaus alyvuogių aliejaus, kurį graikai naudoja atrodo visurO pardavėjas prieš išeinant dar visiem ikišo į kišenę po buteliuką vietinio “samagono” :)

Suvenyrų šiame miestelyje geriau nepirkti, nes jie čia yra brangesni, o ir pardavėjai labiau primena turkus, nes pro parduotuvėles čia ramiai nepraeisi.

Važiuojant vakarine pakrante toliau privažiuojame Vyno fabriką, kuriame galima paskanauti įvairių skonių ir rūšių vyno. Taip pat galima pamatyti ir paliesti batus bei kitus daiktus, su kuriais anksčiau buvo gaminamas vynas!

Po apsilankymo čia ir pilvams pradėjus dainuoti serenadas, išvykome papietauti į vietinę ir turistams ne taip gerai žinomą kavinukę, kur šalia esanti jūra, maži mėlyni staliukai ir žalumynai aplink pakerėjo.

Ragavome graikiškos kavos (šaltos su ledais), kuri man kaip negerenčiai kavos ypatingo įspūdžio nepaliko.

Taip pat užkiandžiams užsisakėme Tadziki – tai tradicinis padažas su pakepinta duona ir alyvuogių aliejumi. Visai patiko :) Padažas pagamintas iš jogurto, agurkų, česnako ir tam tikrų prieskonių.

Taip pat ragavome vištienos, vietinių žvejų ištrauktos žuvies bei kalmarų ir krevečių. Susidarė įspūdis, jog viešbučiai nenaudoja itin šviežių jūros gėrybių ir žuvies, nes šioje kavinukėje pietūs su jūros gėrybėmis buvo žymiai skanesni ir tikrai jautėse, kad valgai tai, kas šviežia.

Na, o pabaigai ir jau pasisotinę pasukome link kryžiaus, kuris yra ant aukšto kalno. Jį tikrai visi pamato vykdami iš oro uosto į viešbutį. Įdomu tai, kad tai nėra tik kryžius, jis paverstas pakilimo aikštele. Užlipus laiptais, kurie atrodo niekada nebaigs suktis atsirandame dviejuose balkonuose, iš kurių atsiveria nuostabus vaizdas.

Šalia kryžiaus gyvena gyvūnai, kuriuos esu mačiusi tik nelaisvėje ir niekada jų nelietusi – tai povai. Vietiniai nežino iš kur jie čia atsirado ir kada, nes jie čia gyvena jau labai seniai ir visiškai laisvėje. Taigi, pirmą kartą liečiau laukinį povą ir net gi nufilmavome vieną gražų momentą kuomet jis nusikratė savo įspūdingas plunksnas.

Iš šios vietos, kuri jau labiau šiaurėje, pasukome link viešbučio į pietus. Tačiau važiavome ne pro pakrantę, o per salos vidurį. Dažniausiai turistai vengia čia užsukti, nes nėra turistinių objektų ar viešbučių. Tačiau mėgstantiems nuklysti toliau tikrai rekomenduoju. Didžiuliai miškai su mažais keliukais ir nuostabia gamta aplink tikrai sužavės :) Tačiau šio kelio nereiktų rinktis kai upės yra patvinusios, nes yra viena vieta, kur upė jau dabar yra užliejusi gatvę. Patekus į tokią aklavietę teks suktis atgal ir keliauti daug kilometrų iki artimiausio aplinkelio.

Važiuojant šiuo keliu suradome upę labai gražioje vietoje, kuri apsupta gėlių ir kalnų. O ir jau dabar net šiltesnė nei Viduržemio jūra.

Tokių vietų salos viduryje yra tikrai ne viena, tad ieškantiems dar masiškai neatrastų kampelių čia bus puikus maršrutas. Taip pat reikėtų būti atsargiems ir dėl pavojingų kelių bei salos viduryje gyvenančių laukinių ožkų, kurios mėgsta išnirti čia pat už posūkio arba laipioti ant automobilų stogų :)

Važiuojant šiuo keliu tikrai bus matomi išdegusių medžių plotai. Tai gaisras įvykęs prieš tris metus, kuomet kelias savaites jį bandė sustabdyti lėktuvai su vandeniu. Nebuvo išsiversta ir be kitų šalių pagalbos. Dabar tose vietose tie patys plotai stūkso pilki ir dar dabar primenantys apie tą nelaimę, kurios priežastimi galėjo tapti ir viena turisto neatsakingai pro automobilio langą išmesta nuorūka.

SALOS RYTAI. Rytinė salos dalis yra pilna viešbučių, turistinių taškų ir šurmulio, todėl man asmeniškai ši salos pusė nebuvo tokia įdomi kaip tai, ką spėjome pamatyti iki jos. Na, bet čia priklauso nuo kiekvieno lūkesčių ir poreikių.

Važiuojant aukštyn rytine pakrante nuo mūsų miestelio Kiotari už maždaug 12km. yra nuostabaus grožio Lindos miestas. Tai viena iš labiausiai lankomų vietų saloje, todėl turistų čia apstu. Tačiau pamatyti tuos baltus namelius su siaurutėmis gatvėmis yra tiesiog privalu. Lindos yra išties vienas iš gražiausių miestelių saloje. Dieną šis miestas gana ramus, ypač tinka norintiems praleisti laiką ramiau. Naktimis miestas įgauna ir kitas, naktines spalvas, kurios tikrai ne ką prastesnės. Vieną vakarą čia leidome su Andreas, paliko tikrai malonų įspūdį. Pirmąją vakaro dalį praleidome vietiniame bare ant terasos. O antrąją dalį keliavome į “Amphitheater club” (klubas po atviru dangumi) atidarymą. Nei vienoje iš šių vietų už įėjimą mokėti nereikėjo, o ir apskritai susidarė įspūdis, kad tokia tvarka galioja praktiškai visur (tačiau garantuoti to negaliu).

Įdomu tai, kad visuose lankytuose klubuose ir paplūdimių baruose dar prieš užsisakant gėrimus yra atnešami užkandžiai. O po kiekvieno užsakyto gėrimo (net ir sėdint prie staliuko) iškart yra pateikiama sąskaita, kuri dažniausiai yra įdedama į kokį nors stikliuką, įvyniojama į stiklinį cilindriuką ar panašiai :)

Lindos ypač naktį yra labai klaidus miestelis, net vietiniai čia geba pasiklysti, tad reikėtų nusiteikti “pasivaikščiojimams”. Tiesa, kainos Lindos baruose kažkodėl buvo net gi kiek mažesnės negu mūsų kaimelio Kiotari paplūdimio baruose. Paprastai daugumos kokteilių kainos apie 7-8 eurus.

Įdomu pasirodė ir tai, kad vasaros metu labai daug britų atkeliauja į šį miestelį susituokti. Dažna besituokianti pora šį miestą pamato pirmą kartą tik jau pačią santuokos dieną, tačiau rizikuoja ir verčiau jau tuokiasi šiame mieste nei, kad gimtojoje šalyje. Viena iš priežasčių yra tai, kad susituokti čia yra žymiai pigiau nei Anglijoje. O taip pat vestuvės tokioje vietoje laikomos šiokia tokia “egzotika”. O patys graikai labiau yra linkę tuoktis pavasarį.

Svarbiausias Lindos miestelio paminklas yra akropolis, kurio tiesiog neįmanoma nepastebėti. Jis dirba iki 14val. Keliaujant ten būtina pasiimti vandens ir galvos apdangalą, nes užlipus į viršūnę karštis tikrai sekina. Keistoka pasirodė tai, kad mažai kur yra lentelės su paaiškinimais kas yra kas. Visoje saloje pastebėjome šį dalyką. Todėl norėdami turėti kažkokį žinių bagažą apie tam tikrą vietą, geriau pasidomėkite prieš vykstant. Na, arba imkite su savimi žmogų, kuris galės papasakoti :) Pavyzdžiui, mes turbūt net nebūtume pastebėję to laivo reljefo esančio Lindos akropolyje, jei prieš tai nebūčiau apie tai paskaičiusi.

Taip pat visos pilys, akropoliai, skardžiai nėra apsaugoti. Vos keliose vietose matėme virves, kurios simboliškai perspėja apie pavojingą stovėti vietą. Panašu, kad Rodo saloje tuo per daug nesirūpinama, nes net netyčia pastačius koją ne taip, gali paslysti ir nugarmėti nuo skardžio, kurių saloje gausu.

Važiuojant link Faliraki prasukome pro Massari ir Malonas kaimelius, nes toje vietoje auga daug citrusinių vaisių, kurie dabar jau puikuojasi ant medžių šakų. Nesusilaikėme ir pakelėje radę didesnį medį pasiėmėme vieną prinokusį apelsiną paragavimui. Skonio ir sultingumo net nėra ką lyginti. Jį lupant sultys teka rankomis, o nuo saldumo jis burnoje net tirpsta. Tačiau nesugalvokite tokio suvenyro vežtis į Lietuvą, nes šie apelsinai nėra nupurkšti, girdėjome pasakojant kaip grįžus į Lietuvą ir pralupus apelsiną iš jo jau baltos kirmelytės šokinėjo :)

Sekanti vieta, kurią aplankėme tai buvo “Septyni šaltiniai” (Epta Piges). Netoliese šios vietos yra ir žymusis drugelių slėnis, tačiau važiuoti ten reikalo nebuvo, nes kol kas dar ne drugelių sezonas. Jis prasideda maždaug nuo birželio vidurio. Tačiau net ir nuvykus nereikėtų per daug tikėtis, nes drugeliai jau įpratę prie žmonių plojimų, triukšmavimo ir jie jau net nebesibaido tokių garsų. Jie tiesiog tupi ant medžių. O štai septyni šaltiniai yra verta dėmesio vieta tiems, kurie nori pasigrožėti gamta. Šioje vietoje yra 150m. tunelis, kuriuo reikia pereiti norint patekti į vieną gražią vietą. Tunelis yra visiškai tamsus, siaurėjantis, vingiuotas, su pro kojas tekančiu šaltinio vandeniu, akmenuotu ir duobėtu dugnu. Tačiau jį praeiti tikrai verta, o ir įspūdis koks pasiekus tunelio galą!

Užlipus laipteliais nuo tunelio galo gaima nueiti iki dar kelių nuostabaus grožio vietų.

Prie kavinukės yra vieta, kurioje iš skirtingų vietų suteka septyni šaltiniai. Aplink šią vietą ir nemažai paukščių bei povų, apie kuriuos jau kalbėjau :)

Sugrįžus į pagrindinį kelią palei rytinę pakrantę keliaujame link miestelio, kuris garsėja savo parduotuvėmis ir naktiniu gyvenimu - Faliraki. Šiame miestelyje apsipirkinėjome ir mes, kainos tikrai normalios. Nors kai kurie daiktai pigesni mažesniuose kaimeliuose, kaip kad mūsų – Kiotari.

Šiame mieste yra ir vienintelis McDonald’s restoranas visoje saloje, tad jo megėjai nuolat tai pamini.

Faliraki apsistoti ir linkmintis ypač mėgsta britai, todėl pastebėjome, kad angliškai šioje vietoje susikalbėti problemų tikrai nėra. Tas pats galioja ir visoje saloje. Kalbantiems tik rusų kalba čia bus kiek sunkiau.

Šalia Faliraki yra ir didžiausias Europoje vandens atrakcionų parkas. Mes jo aplankyti jau nebespėjome, tačiau žvelgiant iš šalies įspūdis tikrai neblogas, o ir vietiniai rekomendavo aplankyti jį :)

Na, o tuomet jau visai netoli ir didžiausias salos miestas – Rodas. Visi rekomenduoja šiam miestui skirti bent dieną ar kelias, nes yra be galo daug vietų, kurias būtų galima aplankyti. Ir tai yra tiesa. Tačiau mes apsiribojome tik senamiesčiu, nes daugiausiai apie jį buvome girdėję ir pasirodė, kad tai yra vieta verčiausia dėmesio. Visas Rodo senamiestis yra apjuostas gynybine siena išlikusia dar nuo senų laikų, mat kažkada tai buvo miesto ribos. Dabar Rodas yra išsiplėtęs visomis kryptimis. Svarbu paminėti, kad Rodo mieste buvo Rodo kolosas – vienas iš septynių pasaulio stebuklų.

Pasivaikščioję po senamiestį užsukome į vietinę kavinukę kur skanavome sunku papasakoti kokią skanią picą. Padavėjas tarsi sklandantis, besijuokiantis, primerktomis akimis ir atrodantis tarsi gerai apsirūkęs kalbėjo puikia anglų kalba. Viduje buvo vėsu, o ir vaišino mus vynu bei alumi, kurių irgi nei nepalyginsi su tuo, ką suteikia viešbutis. Žodžiu, pasipildę papildomis jėgomis ir pilvukus keliavome apsidairyti toliau :)

Rodas atsiskleidžia visu savo gražumi naktį, kuomet atsidaro visi barai. Jeigu būtų proga vakarop užsukti į šį miestą, tai naktį praleisti čia besilinksminant būtų vienas iš privalomų dalykų! Kavos megėjus galiu nudžiuginti ir tuo, kad Rodo mieste yra ir žymusis Starbucks :)

KIOTARI MIESTELIS. Na, o mes nors ir keliavome po salą, buvome apsistoje labai ramiame miestelyje Kiotari. Jis yra salos pietryčiuose, netoli Lindos miesto. Jame yra turbūt vos trys viešbučiai bei kokia dešimtis įvairių parduotuvėlių, vienas paplūdimio baras ir vienas klubas po atviru dangumi.

MITSIS RODOS VILLAGE VIEŠBUTIS.Pats viešbutis paliko labai gerą įspūdį, nors kaip ir visur yra tiek pliusų, tiek minusų.

Personalas yra labai draugiškas, atsakingas. Kalba pagrinde anglų kalba, tačiau žino ir rusų kalbos pagrindus.

Restorane sužavėjo “šokinėjimas” aplink klientą. Tik atėjus paklausiama kiek vietų staliuko reikės, nuvedama iki jo, pakeliamos taurės. Tada prieina padavėjas, kuris priima gėrimų užsakymą. Po jo ateina kitas, kuris visa tai atneša. O dar kitas priėjęs įpila tai, ko nori. Juokėmės, kad belieka tik, kad į burną maistą įdėtų :) Maistas švediško stalo principu. Pasirinkimas yra tikrai ne mažas, tačiau su laiku viskas ima kartotis ir galiausia maistas kiek pabosta. Mums pasisekė, kad gavome jau minėtas juodas apyrankes, dėl kurių galėjome eiti ir į kitoje gatvės pusėje esantį viešbutį (Mitsis Rodos Maris). Ten maistas toks pats tik pasirinkimas dar šiek tiek didesnis.

Gėrimai visame viešbutyje atrodė tarsi skiesti ir visi jų ruošiami kokteiliai sunkiai priminė tai, ką galima gauti bet kuriame salos bare ar klube. Tačiau ta pati tendencija yra ir Turkijoje. Todėl matyt taip yra priimta visuose viešbučiuose.

Mūsų viešbutyje buvo ir Italų restoranas, į kurį buvo galima patekti iš anksto užsirezervavus. Analogiškai Rodos Maris viešbutyje buvo Kiniečių restoranas. Įspūdis kaip ir su gėrimais. Tarsi bandoma atkartoti Italų ar Kinų virtuvę, tačiau rezultatas ne ypatingas. Viskas kaip ir skanu, tačiau žinai, kad yra vietų kur yra ir geriau.

Kambariai visų atostogų metu buvo gana atsakingai tvarkomi. Tačiau kambaryje buvęs minibaras, kuris pasak viešbučio personalo turėjo būti (nemokamai) papildomas kas antrą dieną, buvo pildomas tik pirmadieniais. O iš tikrųjų pirmiems papildydavo tiems, kurių apyrankės juodos, o tuomet jau išdalindavo tiems, kam lieka iš eilinių svečių.

Patys kambariai mums gana patiko, jokių nusiskundimų neturėjome. Gal tik dėl kiek atgyvenusio kondicionieriaus ir plaukų džiovintuvo. Pastarąjį net gi susikonstravome ir pasitobulinome patys su dilde, panaudotu vandens buteliuku, žiebtuvėliu ir daug lipnios juostelės. Mat reikėjo kambario moterims to vadinamo “difuzoriaus” :))

Mūsų viešbutyje buvo galima valgyti tris kartus per dieną, o ir dienos metu turėjome “Snacks bar’ą”. To tikrai pakako dienos metu, tačiau sugalvojus pavakaroti kiek ilgiau buvo galima apsilankyti ir “Rodos Maris” viešbutyje, kuriame svečiai valgė penkis kartus per dieną ir vienas iš jų – tai vėlyvoji vakarienė.

Viešbučio aplinka buvo nuolat tvarkoma, tad ji visuomet buvo tikrai labai tvarkinga. O ir viešbučio paplūdimys (pasiekiamas per tiltą), niekada nebuvo toks pilnas šiūkšlių, kokius teko nuolat matyti Turkijoje. Šį kartą reikėjo labai pasistengti, kad jūroje įžiūrėtume nors vieną šiūkšlytę. Pats paplūdimys yra iš smėlio ir akmenukų, krantas staigiai gilėjantis.

Viešbutyje yra nemokamas stalo tenisas, vandens, kranto ir baseino pramogos, kurias organizuoja animatoriai. Seifas yra apmokestintas gana nemažu mokesčiu savaitei, o pats yra gana mažas, todėl mes juo net nesinaudojome.

Patys animatoriai buvo neblogi, tačiau yra tekę matyti ir aukštesnio lygio, todėl man asmeniškai didelio įspūdžio nepaliko. Tačiau lyginant su tuo ką teko matyti kitame viešbutyje, mūsų animatoriai palaiko tikrai neblogą svečių užimtumo ir linksminimo lygį. Komedijų šou, kuriuos organizavo vakarais, yra tikrai verti dėmesio ir labai nuotaikingi :)

KIOTARI VAKARAIS. Mūsų miestelyje buvo du barai ir kokia dešimtis parduotuvėlių. Parduotuvėse labai džiugino tai, kad absoliučiai niekas nelenda į akis, neperša prekių ir dažnu atveju net nepasisveikina įėjus. Atrodytų nemandagu, tačiau žinant kokių pardavėjų būna, toks elgesys tampa tikra palaima, nes gali pats išsirinkti tai, ko tau norisi ir tik tada jau savo iniciatyva prieiti prie pardavėjo.

Labiausiai mums vakarais patikdavo lankytis vietiniame Shimbas’ paplūdimio bare, nes ten dirbo nemažai lietuvių, o ir muzika buvo kiek labiau “latino”. Kartais užtaikydavome ant geresnio DJ, kartais ant prastesnio, tačiau bendra tendencija pasirodė tokia, jog kažkodėl daugiausiai žmonių čia atsiranda šeštadieniais.

Andreas pasakojo apie tai, kad graikai nėra linkę šokti, jie geriau jau pakalbės atėję į barą ar klubą. Tačiau net ir žinant tai, man buvo kiek keista, kad didžiąją dalį vakarų mes buvo vieninteliai atėję į čia pašokti, o ne pasikalbėti. Ir neretai po tokių pasibuvimų prie mūsų eidavo ir klausdavo ar mes esame šokėjai.

Dar vienas klubas esantis ne visai prie jūros, bet po atviru dangumi, tai kitoje gatvės pusėje esantis “Lythos”. Čia viskas įrengta gražiau ir moderniau nei Shimba’s. Buvome ten kelis kartus, muzika labiau klubiškesnė, tačiau atmosfera kažkodėl patiko neitin. Gal dėl publikos, o gal dėl to, jog nei karto ten nebuvo tiek žmonių, jog ten jaustumeisi jaukiai ir nenužiūrinėjamas.

REIKĖTŲ ŽINOTI:

-Negalima mojuoti atviru delnu prieš graikus. Dažnu atveju jie supranta, kad turistai to nežino, tačiau pagarbiai elgiantis nederėtų graikui rodyti atviro delno ar laikyti delną prieš jo veidą. Tai laikoma tarsi prakeiksmu. Todėl susitikę su Andreas, vengėme jam mojuoti :)

- Nuo 13 iki 17val. yra graikiškos siestos metas, kuomet nemažai vietų yra užsidarę. Bankai, pavyzdžiui, dirba tik iki pirmos valandos.

- Jeigu graikas pasakė, kad kažkas bus atlikta po tam tikro laiko, tuomet tą laiką padauginkite iš trijų ir sužinosite tikrąjį laiką :)

- Važiuodama jaudinausi dėl to, ar paplūdimiuose nėra vandens ežių, nes vieną tokį esu skaudžiai kojoje parsivežusi iš Kroatijos. Tačiau mus patikino, kad paplūdimiuose jų tikrai nėra.

- Sekmadieniais daug kas nedirba, todėl geriausia būtų tą dieną išvykų neplanuoti.

- Graikų santykiai yra gana įtempti su Turkija, nes buvo laikas kai Rodas buvo užkariautas turkų. Dar ir dabar galima pastebėti čia parduodamus suvenyrus, kuriuos parduoda ir Turkijoje. Paklausus apie tai, kodėl turkiški daiktai parduodami Graikijoje yra atkertama, kad tai yra graikų palikimas, kurį pasisavino turkai. Nežinia kur yra teisybė, tačiau geriau būtų šios temos vengti.

- Laikas Graikijoje yra toks pats kaip Lietuvoje.

- Valiuta yra euras.

- Saulė šiuo metu leidžiasi vakarinėje salos dalyje, tad į šią pusę visai smagu važiuoti ir įvakarojus vien jau dėl vaizdų :)

ĮDOMŪS FAKTAI:

- Velykoms rodiečiai valgo ožką :)

- Šalia mūsų viešbučio “Rodos Village” yra statomas pirmasis 6-7 žvaigždučių Europoje viešbutis. Patys matėme baseinus kiekvienam iš kambarių, milžinišką teritoriją, požeminį tunelį vedantį iki jūros… Turėtų būti įspūdinga :)

- Sunku pasakyti ar tai galioja visiems graikams, tačiau kuomet keliavome su Andreas, pirma vaišindavome jį mes, o po to jis mus.

Post Scriptum

Prieš atvykstant į Rodą buvo susidariusi kiek skeptišką nuomonę apie šią salą vien dėl didelio turistų kiekio ir šiokių tokių panašumų su Turkija. Nusileidus lėktyvu dar net buvo kilusi mintis, jog gamta visiškai tokia kaip Turkijoje. Tačiau pradėjus keliauti po salą, susipažinus su vietiniais, aplankius vietas, kur tikrai ne visi turistai pabūna, pradedi šią salą matyti visai kitomis akimis. Įspūdingiausia man pasirodė tai, kad šioje mažytėje saloje sutelpa tiek skirtingos gamtos, tiek skirtingų kultūrų, tiek skirtingų augalų, gyvūnų ir joje “išauga” statiniai ir pramogos pirmaujančios Europoje. Dabar šį įrašą jau baiginėju rašyti Lietuvoje. Prieš išvykstant girdėjau daugelį lyginant Graikiją su Turkija ir sakant, kad Turkijoje lygis aukštesnis. Galiu pasakyti, kad Rodo sala man paliko žymiai didesnį įspūdį nei Turkija, tiek aptarnavimo, tiek gamtos, tiek kultūros ir kitomis prasmėmis. O jeigu atvirai, net lyginti patirties vienoje ir kitoje šalyje man nesinori :)

Man atostogos ir kelionė po šią salą sukėlė daug įvairių minčių, apmąstymų, padėjo į kai kuriuos dalykus pažvelgti kitu kampu, įvertinti tai, ko čia Lietuvoje nesugebėjau įžvelgti. Sunku pasakyti ar kitam susipažinusiam su tiek daug visko, kiek teko pažinti mums, įspūdis irgi būtų būtent toks. Tačiau man asmeniškai ši sala sukėlė labai teigiamas emocijas ir ne vieną akimirką norėjau laiką sustabdyti, nes buvo taip be galo gera… Nenuostabu, kad graikijos salose gyvenantys žmonės laikomi ilgaamžiais. Gyvenant tokioje oazėje, tokiame švariam ore, naudojant tiek alyvuogių aliejaus ir valgant tiek jūros gėrybių visi gyventume ilgų ilgiausiai :)

Rodyk draugams

KIEK LIKO LAUKTI IKI GRAŽIŲ DALYKŲ?

Ji prisėdo ant sofos, pasuko galvą į mane ir nusišypsojo. ŽvilgsnIs nukrypo žemyn, o tada ji giliai atsiduso, pakilo lūpų kampučiai. Atrodė, kad tuo atodūsiu atsikratė kokios tai naštos. Staiga ji atsistojo, paėmė kažkokį mažą, rankas tepantį daiktą ir juo mane pakuteno. O aš paklausiau savęs – kodėl jie abu tai daro kas rytą? Kodėl kiekvienas kas dieną mane pakutena tik kartelį?

Vieną rytą nei vienas iš jų manęs nebesugrįžo pakutenti, nieks nebeatėjo prie manęs prisiliesti, staiga pasijutau nebereikalinga. Ilgą laiką svarsčiau dėl ko visa tai buvo ir dėl ko visa tai baigėsi, kokia gi paslaptinga istorija bėgiojo čia man panosėj? Visas išmėtytas prisiminimų daleles sudėjau į vieną dėlionę, o trūkstamus plyšius užpildčiau tuo, ką kuždėjo nuojauta. Kviečiu drauge jos pasiklausyti.

Jie abu turėjo didelę svajonę, kuri juos nuolat kutendavo, kiekvieną rytą! Taip kaip vėliau ir jie pradėjo kutenti kasryt mane. Vieną dieną jie nusprendė, kad laikas nustoti svajoti ir pradėti įgyvendinti tuos dalykus, kurie jų širdis verčia šoktelti aukštyn.

O aš tuomet kaip tik buvau vieniša, visa tamsi ir pasislėpusi kampe. Ji priėjo ir mane išmargino kvadračiukais. Tai štai tie kvadračiukai žymėjo dienas iki jų svajonės įgyvendinimo, kurios buvo laukiama be galo be krašto. Ir taip aš tapau nebe viena, įdomi ir pastebima. Kas pro šalį eidavo, tas vis prie manęs stabteldavo ir kiekvieno jų lūpų kampučiai pakildavo. Net jų šuo kasryt prisliūkindavo mane lyžtelti.

Kiekvieną rytą jiedu ateidavo ir užbraukdavo vieną kvadratėlį. Paimdavo baltos kreidos, ji braukdavo pirmą brūkšnį, o jis antrąjį. Ir taip kas rytą aš tapau įrodymu, jog jie juda link savos svajonės.

Kai vieną dieną jie užbraukė paskutinį kvadratėlį, abu susižvalgė ir taip nenoriai, bet pasuko link durų. Jų akyse galėjai įžvelgti ir džiaugsmą, ir nenorą palikti namus.

Bet čia istorija nesibaigia, po kurio laiko jie grįžo ir ant manęs piešė jau naujus kvadračiukus, o aš taip ir girdėjau jų viduje svirpiančias naujas svajones ir tikslus. Tuomet aš supratau, kad kiekvienas turime paskirtį savo gyvenime. Manoji - šiems dviems žmonėms parodyti kiek liko laukti iki gražių dalykų.

Na, bet kas žino kaip ten yra iš tikrųjų, juk aš tik eilinė juoda lenta… :)

Rodyk draugams

LAIKYTIS SAVŲ PRINCIPŲ AR DĖSTYTOJO TAISYKLIŲ?

Noriu papasakoti apie kelias gyvenimiškas, turbūt kiekvienam studentui pažįstamas situacijas universitete, kurios ėmė ir išlindo į dienos šviesą. Šiuo įrašu noriu papasakoti kaip kartais iškyla dilema ar laikytis savo įsitikinimų, pažiūrų, patirties ir principų ar dėstytojo ir universiteto nustatytų taisyklių. Kartais pasirenki viena, o kartais kita. Tačiau po dviejų metų “santuokos” su universitetu, galiu pasakyti, kad laikui bėgant pradedi į šiuos “santykius” žiūrėti kaip kantrybės bei lankstumo lavinimo mokyklą.

VIEŠI DĖSTYTOJŲ PAREIŠKIMAI SOCIALINIUOSE TINKLUOSE. Kiekvienas esame savo Facebook anketos kalvis, kuris kaip nori taip ją nusikala ir kaip nori taip save ten pateikia viešumai. Tačiau kartu kiekvienas esame atsakingas už kiekvieną savo pasakytą žodį. Šiuo atveju net ir dėstytojo statusas kartais nesustabdo nuo “liaupsių” socialiniuose tinkluose.

Pirmadienį pasklido daug gražių kalbų ir gandų apie vieno dėstytojo nekorektišką išsireiškimą apie studentus Facebook’e. Savo draugams ir pažįstamiems jis pasakojo apie 70 studentų laiškų su rašto darbais jo elektoriniame pašte ir retoriškai klausė: “Ir man juos visus reikės skaityti?”. O dėstytojo draugai dalijosi praktiškais patarimais: “Rašyk pažymį pagal pavardę”, “skaitomos tik įžangos ir išvados”, “juk tai kaip filmas – kartais linksma, kartais graudu”.

Na, o dabar pabandykime įsivaizduoti kaip į tokį viešą pasisakymą sureaguoja studentai, kurie gyvena sesijos nuotaikomis, dirba išsijuosę, kad atliktų apie 70 laukiančių darbų ir net nesusimąsto sau užduoti klausimo dėl to ar jiems tikrai reikės visa tai padaryti?! Ir dar padaryti tai, ko dėstytojas net nenori po to skaityti. Nuteikia labai “optimistiškai” ir priverčia susimąstyti. Žinoma, gali būti ir taip, kad dėstytojas šiuo pasisakymu tiesiog juokavo ar norėjo pasakyti kitus dalykus, tačiau ir pati perskaičiusi tą pasisakymą pasijaučiau tarsi mano darbas jam būtų dar viena penkta koja.

SUKURTI TAI, KAS PATINKA, AR TAI, KAS TINKA. Gavome užduotį sukurti komandos sugalvotam projektui plakatus. Galutinis rezultatas turi būti septyni plakatai, kuriuos kuria septyni komandos nariai, kiekvienas po vieną. Įsijautę į visą projekto idėją, ja degdami ir tikėdami, sugalvojame bendrą koncepciją grupės plakatams. Na, kaip ir bet kuriame normaliame renginyje būtų – septyni kuriami plakatai turi turėti kažkokį bendrą ryšį, būti pastatyti ant to paties pagrindo. Taigi, propaguodamos minimalistinį stilių, jį ir išnaudojame kurdamos plakatus. Visą jų seriją galite pamatyti apačioje.

Nuotraukos autorė Ieva Volosevič

Nuotraukos autorė Ieva Volosevič

Tai štai kursas šiuos plakatus turės įvertinti Euroviziniu principu: vienam 12, kitam 10, kitiem dar mažiau. Klausimas iškyla toks: “Kaip vertinti tokio stiliaus plakatus, kuriuos skiriasi praktiškai tik vienas objektas, spalva ir tekstas?”. Matyt, kad šįkart tikrai viskas vyks Euroviziniu principu, daugiausiai simpatijų teks komunikabiliausiai grupės nariai, kurios draugai ją labiausiai palaikys :) O dėstytoja į tokią susidariusią situaciją reaguoja paaiškinimu, kad jeigu kiti vertina tokiu principu “tai jau ne jos problemos”. Akivaizdu, kad problema tikrai bus tik tokią koncepciją pasirinkusiems. Ir ne todėl, kad tai būtų buvę draudžiama, bet dėl to, kad dėstytojas įspraudžia studentus į dėžutę ir nenori net galvoti apie tai, kad kai kurie studentai mąsto ir už dėžutės ribų.

Dar vienas įdomus momentas šiame darbe buvo tas, jog gavome techninius reikalavimus plakatui: tam tikras sluoksnių skaičius, tam tikri panaudoti efektai, transformacijos, išmatavimai, atstumai ir kita. Tačiau taip pat vienas iš vertinimo kriterijų yra kūrybiškumas. Tai įdomu kaip išreikšti savo kūrybiškumą, kai jis jau vertinimo kriterijuose akivaizdžiai suvaržytas?

MAKSIMALUS PAŽYMYS IŠRINKTIESIEMS. Dar viena įdomi patirtis buvo su dėstytoja, kuri turėdama tris kurso pogrupius, galėjo kiekvienam parašyti tik vieną dešimtuką (finale turime apie 15 žmonių iš 80 turinčių galimybę gauti dešimtukus). Situacija buvo tokia: kiekviena komanda gauna dar kitos komandos tik iš kitos pogrupio darbą. Jį skaito ir įvertina pagal tam tikrus kriterijus. Mes gavome darbą, kurį stengėmės gana objektyviai įvertinti pagal dėstytojos nustatytus kriterijus. Visos komandos narės vien perskaičiusios darbą, pajutome, kad jis yra tikrai silpnesnis nei mūsų komandos. Viskas būtų kaip ir buvę gerai, jei nebūtų paaiškėję, kad šiai komandai dėstytoja parašė vienintelį dešimtuką tame pogrupyje. Mūsų pogrupyje vienintelį dešimtuką gavo kita komanda, ne mūsų. Taigi automatiškai mūsų komanda jau turėjo būti įvertinta žemesniu pažymiu, nes juk dėstytoja nusprendė, kad net ir esant dviems geriems darbams, tik vienam gali parašyti dešimtuką. Tai rezultate mūsų darbas buvo įvertintas žemesniu pažymiu net už tą darbą, kurį pačios skaitėme, nagrinėjome ir savo akimis matėme, kad jis yra silpnesnis.

Nusprendėme nepasiduoti ir kovoti už darbą, prie kurio dirbome pusę metų ir įdėjome tikrai nemažai dūšios. Iškovojome tai, kad dėstytoja pripažino, jog darbas taip pat vertas dešimtuko ir yra ištiesų geresnis nei tas, kurį kaip jau minėjau įvertino dešimtuku, nors jis mūsų manymu buvo silpnesnis. Tačiau dėstytoja pažymio mūsų komandai taip ir nepakėlė, su pasiteisinimu, jog tai būtų nesąžininga kitų kursiokų atžvilgiu. Tačiau kažkodėl niekas nepagalvoja apie tai, kad toks vertinimas nesąžiningas mūsų atžvilgiu.

Ir studentai padaro, pasako, nusprendžia neteisingų dalykų. Taip ir dėstytojai kartais būna ne visai teisingi. Visiems pasitaiko, tiesa? Tik gaila, kad vienetai dėstytojų pripažįsta klaidas ar neteisybes ir ima jas taisyti. Dažnesniu atveju dėstytojas yra linkęs laikytis savo nustatytų taisyklių ir net nebandyti įsiklausyti į tai, ką jam bando pasakyti studentas. Tokiose situacijose ir iškyla dilema dėl to, tai ką gi daryti tam studentui: laikytis savo tiesų ar dėstytojo? Nežinau kuris atsakymas yra teisingiausias visuotinai, tačiau savo poziciją išsakau tuo, kad nusprendžiau papasakoti apie tokius nutikimus. Vien šis įrašas gali būti dar viena situacija apie kurią bus galima papasakoti atskirą istoriją. Juk dėstytojas yra pajėgus dėl neaiškių priežasčių sumažinti pažymį ar apskritai nebūti linkusiu į kurio nors konkretaus studento pusę dėl tik jam žinomų priežasčių.

Kantrybės, jėgų ir įkvėpimo artėjančiai sesijai!

Iveta

Rodyk draugams

AŠ VALDAU PINIGINĘ, NE JI MANE

Turbūt kiekviena jauna šeima arba savarankiškai pradėjęs gyventi žmogus susiduria su mintimis apie tai, kaip dabar suvaldyti visus banknotus ir monetas tupinčius piniginėje ir banko sąskaitoje. Juk taip sudėtinga atsiminti kiek kam ir už ką dar reikės sumokėti bei kada ir kiek pinigėlių planuose yra gauti. Jau metus ir keturis mėnesius naudojame šeimoje vieną paprastą sistemėlę, kuri palengvina mūsų dienas ir finansus :) Nieko perdėm stebuklingo, tačiau galbūt kas nors kaip tik ieškote to, tad pasidalinu.

Išbandžiau ne vieną finansų valdymo įrankį internete, tačiau nei vienas man neįtiko iki galo, todėl pati ėmiau ir sudėjau viską, kas man aktualiausia į vieną excel failą. Jį užpildyti užtrunka iki 10min. per dieną, o rūpesčių nuo pečių nukrinta dešimtim!

SISTEMOS PRIVALUMAI:

1. Galite sekti kiek viso išlaidų turite per mėnesį.

2. Galite matyti kokios rūšies tos išlaidos, bei kiek per mėnesį išleidžiate būtiniems ir ne dalykams.

3. Nepasimeta paskolinti ir pasiskolinti pinigėliai.

4. Visada matote bendrą šeimos pinigėlių likutį, bendras išlaidas ir bendras pajamas.

5. Jeigu viena kita dešimtis litų kur nors pasimetė visada tai sužinosite, dokumente rodoma finansų paklaida.

6. Yra galimybė surašyti visus mokesčius ir atidėjus pinigėlių jiems, matyti kiek dar liko atidėti iki pilnos sumos mokesčiams (Analogiškai galima atidėti pinigėlius kelionėms ar kitokioms svajonėms)

7. Kiekvieną išlaidų eilutę jums tereikia nuspalvinti tam tikra spalva priskyrus ją kuriais nors išlaidų rūšiai. Excel skaičiuoklė pati už jus suskaičiuos kiek tokios spalvos išlaidų yra viso. (Kad galėčiau įvesti tokį dalyką į dokumentą, turėjau šiek tiek pakoreguoti programą, tad įjungiant dokumentą Jums gali išmesti žemiau parodytą lentelę. Tokiu atveju spauskite “Enable”)

8. Jeigu karts nuo karto suvesite visas išlaidas ir pajamas, nebenutiks taip, kad išleistumėte daugiau nei gaunate.

9. Matydami būtinų ir nebūtinų išlaidų sumas, reikalui esant žinosite kur galite pasispausti, matysite savo silpnas vietas.

10. Visuomet galite dokumentą patobulinti pagal savo norus ir poreikius :)

Parsisiųsti tokį dokumentą galite čia. Tikiuosi, kad išeis kam nors į naudą ir labai linkiu, kad jūs valdytumėte savo piniginę, o ne ji jus!

Itin gražaus savaitgalio visiems!

Iveta

Rodyk draugams

IR ŠUO GYVENIME GALI ŠĮ TĄ NULEMTI

Per savo gyvenimą augau drauge su keturiais ar net penkiais šunim. Ir tik dabar ėmusi skaičiuoti, suprantu iš kur ta meilė gyvūnams ir tokios pastangos dabar jau savo šunį užauginti geru draugu. Tai tėvų nuopelnas, nes vaikai užaugę su augintiniais visai kitokie. Matyt ir aš jaučiu kažkokią tai pareigą pratęsti tą tradiciją ir kažkada savo vaikams įdiegti tuos pačius jausmus gyvūnams.

PIRMAS MANO ŠUO - DORA (PRANCŪZŲ BULDOGĖ). Tuo metu dar gyvenome Alytuje. Kažkokiais reikalais aš ir tėvai išvažiavome į Vilnių. Užsukome pas gimines. Internetas tuo metu buvo kažkoks “kosmosas”, bet jau tada supratau, kad baisiai naudingas dalykas. Tai štai giminės, nugirdę tėvų mintis apie ieškomą šuniuką, sakė: “pažiūrėsime internete”. Pamenu, kad po to važiavome į Kauną, kur jau visai vėlai užėjome į didelį kambarį. O ten bėgiojo keletas šuniukų – prancūzų buldogų. Viena buvo visa juoda, su baltu pilvuku ir dviem baltais taškiukais ant kaklo. Vadino ją “Boruže”. Kai vežėmės ją į namus, ji automobilyje sugebėjo padaryti viską, ką turbūt galėjo, bet tai nereiškė, kad mes ją mylėsime mažiau. Vieną kartą bandžiau ištraukti jos užstrigusį kaulą, o ji įkando man taip, jog dar dabar turiu pailgą randelį ant vienos rankos piršto, bet net ir tai nereiškė, kad aš ją mylėsiu mažiau. Ir net prieš gerą savaitę sesės pasakyta frazė man priminė, kad turbūt dar ir dabar, kai jos jau nebėra, aš jos nepamiršau. Sesė pasakė: “Aš gerai prisimenu, kai atėjau prie tavęs ir pasakiau, kad Doros nebėra, o tu nieko nepasakei ir toliau kažką darei”. Tiesa yra tokia, kad nenorėjau sesėms parodyti kaip man buvo skaudu. Nes aš pati ją paskutinėmis valandomis nešiojau ant rankų jau visą cypiančią iš skausmo ir negalinčią judinti galinių kojų. Ir kas baisiausia, aš pati negalėjau padaryti nieko, kad tai praeitų ir jai pagerėtų. Turbūt visada galvosiu, kad nesąžininga buvo tai, jog tiek metų kartu augus aš galiu tik stebėti kaip ji mus palieka.

DVIEJŲ ŠUNŲ NEPRARASIM. Nebepamenu ar tikrai sekančią dieną po to, bet tėtis sulaukė skambučio iš tetos, gyvenančios Trakuose: “Radome leisgyvį šunį, ar galėtum nuvežti pas veterinarą?”. Nuvežus daktaras pasakė: “Palikit, nieko čia nebepakeisi”. O tėtis nesutiko ir pasakė, kad negali prarasti dviejų šunų vienu metu. Paėmė ją tokiame stovyje kokiame rado ir parvežė namo pas mus. Ji visa virpėjo, bijojo prisilietimų ir bet kokio staigesnio judesio. O buvo juoda kaip smala, bet kaulai iš bado taip kyšojo, jog atrodė, lyg tie šunys, kurių veislei tai būdinga. Dabar, jau turbūt po kokių 3, o gal net daugiau metų, ji tokios pat juodos lyg smala spalvos, papilnėjusi, grakšti, baisiai meili ir kuo sveikiausia. Tėvai parsiveždami ją į namus, patikėjo, kad praradus vieną šunį, gavo vietoj jo kitą ne atsitiktinai. O aš kažkaip jos niekada taip nebeprisileidau kaip ankstesnio šuns. Gal tas amžius tuo metu darė savo, kai kūriausi savo pasaulio taisykles ir maištingai laikiausi tik jų… Taip ir pasiliko, kad tėvai jau nebekartojo “šuns norėjai tu”, nes iš tikrųjų antrasis šuo tapo labiau tėvų šuniu. Ir aš dar iki šiol jaučiu tą skirtumą. Bet tai nereiškia, kad pats šuo mane mylėjo mažiau. Dar ir dabar užsukus pas tėvus ji atrodo tuoj prašneks iš to džiaugsmo, kad tu čia :)

SAVA ŠEIMA - SAVAS ŠUO. Kažkada su tėvais matėme kaip vienas labradoras maudosi ežere ir po to paklusniai atbėga pas šeimininką, o tas šviesus kailis! Tą akimirką pagalvojau, kad vieną dieną tokį turėsiu ir aš. Na, o dabar aš turiu jau savo šeimą ir tuo pačiu turiu tą lauktą labradorą vardu Atila. Ir kai geriau pagalvoju, jau kokia pusę metų nebuvo tokios dienos, kad nenusišypsočiau vien dėl Atilos. Mes jo nelepinam ir tikrai neleidžiame visko, ko tik jis užsinori, tačiau dabar aš gyvenu su pirmu šuniu savo gyvenime, kuris būtų toks atsidavęs ir toks mylintis mane. Jis visada būna šalia. Nuo pačių pirmų dienų jis neatsiplėšdavo nuo mano kojų, o kai paaugo ir nebetelpa ant jų, vis gulinėja kur šalia. Net esant tualete, vonioje ar kitame kambaryje, žinau, kad iš ten išeinant turėsiu duris atidaryti atsargiau, nes už jų ištikimai lauks jis. Net išgirdęs kokį griežtesnį žodį, jis vistiek po kurio laiko ateina ir lyžteli žandą. O mes su Kipru vis vienas su kitu susižvalgome ir sušnibždam: “Koks jis nerealus”.

Kartais tikrai imu manyti, kad visi šunys, su kuriais augau mane vis kažko išmokė ir kažkokia dalelyte esu kas esu dėl jų. Už tai ačiū tėvams. Nežinau ar jie sąmoningai mus su sesėmis nuolat laikė prie gyvūnų, tačiau užaugome tikrai mylinčios tai, kas gyva. Aš lygiai taip pat tikiuosi, kad kada nors Atila jau užaugęs ir mūsų vaikus išmokys gyvenime labai daug. Ir viena iš svarbiausių pamokų bus ta, jog šuo myli tave besąlygiškai – nepriklausomai nuo nuotaikos, dienos ar oro. Žmogus turėtų dažniau pasimokyti iš gyvūno kaip iš tikrųjų mylėti.

Rodyk draugams

PRADINGO JIS - PRADINGO VISKAS?

Kai kas diena prabundi prie jo, nei nesusimąstai kiek įkvėpimo tas rytinis žvilgsnis į jį vis suteikia kiekvienai dienai. Tik žiūrėk išvažiuoja penkioms dienoms ir iškart kažkur pradingo įkvėpimas, pradingo noras dėl ko nors stengtis, pradingo jis - pradingo viskas.


Įsivaizduoju tiems, kurie neturi antros pusės, tokie dalykai turėtų keistai skambėti. Kažkada skambėjo taip ir man. Atrodė, kad moteris tai nepriklausomybės sala. Ką nori į ją pasikviečia, nors ir antrąją pusę tegu susiranda, vistiek išlieka joje tas nepriklausomybės krislelis nuolat surandantis kur, ką ir kaip padaryti savaip. Tačiau štai trečia diena namie tik aš ir mūsų Atila ir jokios “neprilausomybės salos” nerasta. Užtat akivaizdžiai rastas ilgesys.

Taigi, šis įrašas dabar galėtų toliau imti ir pasakoti apie tai, kaip prisirišimas ir meilė iš mūsų, moterų, atima nepriklausomybės likučius. Tačiau jis nebus apie tai. Jis bus apie tai, kaip aš bandysiu likusias kelias dienas susigrąžinti tą džiaugsmą buvimui vienai :)


Vasario 28d., 2012m.

Žinote tuos visus smulkius darbelius, kuriuos nugrūdi į giliausią stalčių, dienotvarkės puslapio kampą ar nepasiekiamiausią kompiuterio folder’į? O taip, paskutiniu metu visus juos ten giliai talpinau ir vis sakiau – vėliau, vėliau. Ėmiau, prisėdau ir pradėjau viską iš eilės daryti. Įsijungiau garsiai daug geros muzikos ir niūniuodama, pečius žaismingai pajudindama štai ir baigiau! Kartais atrodo, kad muzika užgožia visas nelinskmas mintis apie įkvėpimo pradingimą ir štai jis vėl čia!

Nusprendžiau, kad laikas pasilepinti ir pagaliau užsirašiau į SPA saloną. Dabar jau jokie darbai ar reikalai nebesutrukdys, ketvirtadienį aš lepinuosi! :) O prie to pačio, pagalvojau, kad iš tikrųjų laikas šiek tiek labiau pamąstyti ir apie save, ne tik mus. Paprastai, jeigu ką nors prenumeruojame, tai kažką, kas aktualu abiems. Na, o šįkart prenumerata metams jau užsakyta žurnalui, kurį skaitysiu aš, aš ir tik aš.

Kai jaučiu, kad viskas viduje pradeda dėliotis į teisingus stalčiukus vis apima noras, kad ir aplink viskas būtų tvarkinga. Matyt norisi balanso, todėl nieko nelaukdama visus namus ta proga, kad galiu bent trumpam įvesti tik savo tvarką, ėmiau ir sutvarkiau nuo iki. Man labai patinka tas jausmas, kai vaikštai per namus ir viskas tvarkinga, dar už lango sninga… Tada tik arbatos dar pasidarai, atsisėdi prie lango ir mėgaujiesi tuo, kad gerai jautiesi ne tik namuose, bet ir viduje :)

O tada gyvenimas atrodo ima ir dar nusišypsodamas visa tai patvirtina, kai paskambina seniai girdėta giminaitė ir pasako, jog yra nauja perspektyvi galimybė susijusi su Tavo ateities planais. Tada tik imk pats ir šypsokis iš to, kaip viskas einasi puikiai. Būtent tada, kai tu nustoji jaustis prastai dėl tokių dalykų kaip antros pusės išvykimas ir imi džiaugtis galimybėmis, kurias tai sukuria.

Vasario 29d., 2012m.

Keista, tačiau mūsų protas taip reaguoja į aplinkinius pasikeitimus. Tik vieną dieną visaip kaip bandžiau savijautą iš pagrindų pakeisti ir po kelių dienų visai nespalvingų sapnų šią naktį pagaliau susapnavau labai gražų sapną. Į vieną klausimą jau ilgokai ieškojau atsakymo ir kas įdomiausia, sapne jį gavau. O kas dar įdomiau, po šio sapno visą dieną lydėjo toks keistas jausmas – ramybė.

Su tuo jausmu atkeliavau ir į universitetą, atsiskaičiau darbą ir neskubėjau, savęs nespaudžiau, nes vistiek žinojau, kad niekur nepriskubėsiu. Viskas plaukė malonia, ramia vaga. Na, o vėliau po arbatos puodelio su kursioku, dar pargrįžau namo. Pasivaikščiojome su Atila ir tuomet išvažiavau į Panoramą, kur laukė susitikimas dėl projekto, prie kurio dabar dirbu.

Ištiesų turėjau sulaukti kol Kipras grįš ir tada susitikti dėl šių reikalų, tačiau nusprendžiau, kad jeigu jau savarankiškai, tai savarankiškai. Ir nepasigailėjau! Išsiaiškinome tai, kas kirbėjo, gavau dar papildomą dozę įkvėpimo ir motyvacijos su viskuo judėti pirmyn. O turbūt didžiausią įspūdį tą vakarą paliko malonus nutikimas po susitikimo. Visiems išsiskirsčius aš likau viena, nes dar laukiau atvykstant senai matyto draugo, Karolio. Belaukiant mane užkalbino netoliese sėdinti pora ir dėl nugirsto pokalbio gavau darbo pasiūlymą. Neįtikėtina, vidury restorano, tokioje neįprastoje situacijoje ir dar dėl to, jog nugirdo kažką, kas sugebėjo be mano pačios pastangų juos įtikinti mane užkalbinti. Po šio karto supratau, kad reikia dažniau susitikimus organizuoti viešose erdvėse. Pasirodo jų galimybės neribotos!

O atvykus Karoliui, praleidom ne vieną valandą besišnekučiuodami apie senus laikus, apie naujus įvykius mūs gyvenimuose bei keletą minčių apie ateitį. Ir sėdėdami ten užkabinome temą, kuri man šiomis dienomis viena iš aktualiausių – kodėl į gyvenimą atėjus antrai pusei mes taip nustumiame į antrą planą viską, ką turėjome prieš tai? Išties, įdomus dalykas ta meilė. Ir tuomet susimąsčiau, kad štai nebūtų Kipras išvažiavęs, greičiausiai kaip visada būtume bambėję, kad reikia kada susitikti, bet vargiai tai būtų įgyvendinta.

Ir nors ta diena buvo tokia pilna įspūdžių, ir lova lyg magnetas traukė, vistiek prisėdau dar patikrinti el.paštą. O ten radau du teigiamus atsakymus į man svarbius klausimus. Apsidžiaugiau, kad projektas juda ir žmonės taip puikiai sureaguoja į mūsų pasiūlymus, kurie nulems dar didesnį viso ko augimą.

Ir turbūt galutinai šypsenėlę prieš miegą paliko tai, jog Kipras lyg skaitydamas mano mintis net Slovakijoje, parašė žinutę apie tai, kad Ketvirtadienio vakarą nedirbs. Puiku, pamatysiu jį naktimi anksčiau :)

Kovo 1d., 2012m.

Na, o pavasaris prasidėjo su viena paskaita universitete, dar trumpučiu, bet vistiek susitikimu su Justina papietauti (moteriškai paplepėjom apie paskutines naujienas) ir, žinoma, su tuo lauktu atsipalaidavimo laiku SPA. Gulėjau tą akimirką kambarėlyje, kuris kvepėjo ir atrodė taip, lyg Balio sala. Tiksliau kaip tokia, kokią ją įsivaizdavau. Žiūrėjau į tas šokančias liepsneles žvakėse ir mėgavausi tuo, kad štai už keleto valandų mano antroji puselė vėl bus su manimi, o aš sugebėjau sau įrodyti, kad jo išvykimas nėra pasaulio pabaiga.

Manau, tai ir yra svarbiausia – nepamiršti, jog esi asmenybė turinti ir savų poreikių, interesų, pomėgių, tačiau tuo pačiu sugebėti būti ir savo antros pusės dalele. Tai labai sunku, tačiau kai atrandi tą auksinį viduriuką, įsivyrauja žavi harmonija ir ramybė :) Ir nebūtinai tą viduriuką turi atrasti SPA centre, Balio saloje ar antrai pusei išvykus. Tą viduriuką reikia atrasti kasdien, kiekvieną akimirką ir visur.

To ir linkiu!

Iveta

Rodyk draugams

SUŠIŲ FIESTA - 4 RECEPTAI

Esame labai pamėgę sušius ir jie pas mus jau gan dažnas svečias virtuvėje. Sunku pasakyti kas taip žavi - ar gaminimo procesas, ar tai kaip skanu būna jau tiek išlaukus, ar tai, kad maistas toks lengvutis ir toks malonus skrandžiui :) Vakar šiek tiek eksperimentavome, improvizavome ir šįkart ne su lašiša, o šamu. Apačioje rezultatas 4 receptai. Gal ir Jus įkvėps improvizacijoms :)

ŠAMO IR RYŽIŲ PARUOŠIMAS:

1. Atskriame žuvies mėsą nuo karštai rūkyto šamuko odos ir kaulų (pasistengiame nesuvalgyti visos žuvies dar begaminant).

2. Paruošiame ryžius pagal straipsnį čia.

1 RECEPTAS

PASIRUOŠIMAS GAMINIMUI:

1. Smulkiai supjaustome papriką, jelapeną, saulėje džiovintus pomidorus. Įdedame karštai rūkyto šamuko, įlašiname porą lašų Tabasco padažo. Sumaišome visą masę ir paliekame indelyje.

2. Smulkiai supjaustome žalią pomidorą, dedame šamo ir sojos labai nedaug. Viską sumaišome ir paliekame indelyje.

3. Smulkiai supjaustome agurką, sumaišome su Philadelphia sūriu, įdedame šamo, juodųjų pipirų ir džiovintų krapų. Viską sumaišome ir paliekame indelyje. (Šios masės skonis yra lyg šiokia tokia avantiūra, tad ne visiems gali patikti)

SUŠIO GAMINIMAS:

Imame maždaug 20g. ryžių, formuojame juos į mažą “cepeliniuką” :) Ant jo patepame šiek tiek wasabi ir apsukame ketvirčiu jūros dumblio lapo ir į ertmę sušio viduje dedame išanksto pasiruoštą masę (1,2,3).

2 RECEPTAS

PASIRUOŠIMAS GAMINIMUI:

1. Nulupame agurko žievelę ir supjaustome jį juostelėmis.

2. Gaminame Philadelphia sūrio padažą: Į indelį įdedame du arbatinius šaukštelius Philadelphia sūrio. Labai smulkiai susmulkiname pusę mažo, sudžiovinto čili pipiriuko. Sumaišome jį su sūriu.

SUŠIO GAMINIMAS:

Paskleidžiame ryžius ant jūros dumblių, tepame juostelę paruošto Philadelphia sūrio padažo. Dedame juostelę šamo ir agurko. Vyniojame suši.

3 RECEPTAS

PASIRUOŠIMAS GAMINIMUI:

1. Pasiruošiame šamą, Hellmanns majonezą ir supjaustome avokadą labai plonais grežinėliais. Viską paliekame.

SUŠIO GAMINIMAS:

Ant pusės jūrų dumblių lapo paskleidžiame ryžius, apverčiame, kad matytume jūros dumblį. Dedame juostelę šamo ir majonezo. Susukame ir ant viršaus uždedame avokadą.

p.s. Daugiau apie tai, kaip pagaminti inside-out sušius čia.

4 RECEPTAS

PASIRUOŠIMAS GAMINIMUI:

1. Nulupame agurko žievelę ir supjaustome jį juostelėmis.

2. Pasiruošiame Philadelphia sūrio ir sezamo sėklų.

SUŠIO GAMINIMAS:

Ant pusės jūrų dumblių lapo paskleidžiame ryžius, apverčiame, kad matytume jūros dumblį. Dedame juostelę šamo, Philadelphia sūrio ir agurko. Susukame ir pabarstome sezamo sėklomis. Papuošimui galima uždėti wasabi ikrų arba bet kokių kitų ikrų su trupučiu krapo.

Post Scriptum

Mums labiausiai prie širdies ketvirtas receptas, tačiau čia kaip ir visur skonio reikalas. Bon Appetit!

Iveta

Rodyk draugams

DIENA MŪSŲ GYVENIMO ŽMONĖMS

Gyvenime sutinkame labai daug žmonių, su kai kuriais praleidžiame vos keletą sekundžių, kitiems skiriame ir minutėlę vieną kitą, dar kitiems valandas, o štai galiausiai kai kuriems paskiriame ir visą savo gyvenimą. Šiandien sutikome antrus metus drauge su mano Gyvenimo žmogumi, todėl noriu pasidalinti keletu palinkėjimu visiems laukiantiems nesulaukiantiems ir vasario 14d.:

Draugystės. Būkite vienas kitam nepakeičiamais draugais, palaikančiais vienas kitą net ir sunkiausiose akimirkose. Sudėkite kardus ir žygiuokite per gyvenimą bendromis jėgomis.

Ryšio. Tegu jus jungia nematoma gija, kuri stipresnė už bet kokį metalą, bet kokias audras ir sunkumus. O mato ir jaučią ją tik du – Jūs.

Energijos bendriems tikslams. Niekada nestokokite jėgų ir energijos įgyvendinti tam, apie ką pasikalbate prieš miegą, apie ką pasvajojate. Pildykite didžiausias ir beprotiškiausias savo svajones, tegu jos niekada neapsineša dulkėmis.

Aistros vienas kitam ir gyvenimui. Tegu jūsų akyse šoka kibirkštėlės, tegu Jumyse vis dega ta aistros liepsnelė vienas kitam ir visam gyvenimui. Žingeidžiai imkite iš gyvenimo viską, ką jis duoda, dekite aistra!

Minčių skaitymo. Jauskite vienas kito norus ir troškimus. Per dažnai gyvename tik sau ir nepastebime to, kas sukasi mūsų mylimųjų galvoje ir širdyje. Paklausykite, juk ten sukasi tiek daug visko!

Idėjų kasdienybei nuspalvinti. Būkite idėjų varikliukai, kurie nuolatos kuria naujas idėjas ir stebina vienas kitą. Spalvinkite visus sunkius pirmadienius ir kitas dienas ryškiausiomis spalvomis, spalvinkite, tai, kas jau tapo rutina. Juk tam nereikalinga proga!

Namų pulsuojančių jaukumu. Kurkite ir puoselėkite namus, kurie taps Jūsų užuovėja, jūsų pabėgimo nuo problemų, darbų, reikalų vieta. Prieš užeidami į namus, už durų palikite viską, kas nuliūdintų Jūsų mylimuosius. Čia turi gyventi tik teigiamos emocijos.

Bendrumo jausmo. Rečiau sakykite “aš” arba “tu” ir kuo dažniau tarkite “mes”. Žvelkite ne į vienas kitą, o viena kryptimi ir jauskite, kad tampata kažkuo labai bendro, vientiso ir mylinčio vienas kitą besąlygiškai.

Ošiančių jausmų jūros. Pirmi metai drauge būna nuostabūs – staigmenos, idėjos, begaliniai siekiai. Vėliau ta jausmų jūra nurimsta ir tik viena kita bangelė nusirita iki kranto. Buvimas kartu daug metų nereiškia, kad turime tramdyti tą jūrą. Tegu ji ošia, tegu ji siaučia ir rėkia visam pasauliui apie tai, kaip mylite vienas kitą.

Daug juoko drauge. Išmokite viskame įžvelgti gerąją pusę, džiaukitės tuo, kas gero įvyksta Jūsų gyvenime ir iš širdies juokitės iš to, kas ne taip džiugina. Dviese lengviau panešti visus gyvenimo sunkumus, o dar geriau išmokti ir iš jų pasijuokti!

O pabaigai, pažvelkite į savo antrąją pusę, kuri dabar virtuvėje, kažkuo užsiima, kažką veikia ir dabar įsivaizduokite tą pačią virtuvę tuščią ir be jo. Skirtumas yra ir didelis, tiesa? Tausokime tai ką turime :)

Iveta

Rodyk draugams

KAIP PADIDINTI SAVO FACEBOOK PUSLAPIO FANŲ SKAIČIŲ (II)

Na, štai! Įkeliu pagaliau ir antrąją dalį straipsnio apie tai, kaip padidinti savo FB puslapio fanų skaičių. Nepriimkite to kaip nenuginčijamos tiesos, nes tiek aš, tiek Jūs nuolat mokomės :) Ir galbūt tai, kas tiesa šiandien, nebebus tiesa jau rytoj. Todėl kviečiu į viską žiūrėti kūrybiškai, neįsitatyti savęs į rėmus ir pasistengti iš šio įrašo pasiimti tai, kas aktualiausia Jums.


KITŲ PUSLAPIŲ LIKE’INIMAS BEI JŲ ŽYMĖJIMAS TAIP PAT GALI ATVESTI PAS JUS NAUJUS FANUS. Kiekvienas FB puslapis gali like’inti ir kitus puslapius, dalyvauti jų gyvenime, komentuoti, spausti “like” po įrašais, pažymėti juos nuotraukose. Paklausite kokia iš to nauda? O ji tikrai yra.

Visų pirma, šamukų puslapio atveju, keliant nuotraukas su receptais, mes iškart galime žymėti nuotraukose visus receptų puslapius. Receptus pamatys tų puslapių fanai ir taip dar daugiau žmonių sužinos apie jūsų FB puslapį. Tačiau nebūkit spam’intojai ir žymėkite tuos puslapius nuotraukose, kuriems ta nuotrauka/ įrašas yra aktualūs.

Antra, tokiu pačiu būdu bet kokį puslapį galite pažįmėti ir savo statuso atnaujinime, net ir tada, kai jokios nuotraukos nėra! Pavyzdžiui, mes šamukų puslapyje tai išnaudojome skelbdami apie numatomus žuvies pristatymus. Na, sakykime, numatomas naujas pristatymas Vilniuje. Taigi, pranešime apie tai sužymime visus puslapius, kurie susiję su Vilniaus miestu.

Trečia, pa’like’intuose puslapiuose galite komentuoti, spausti “like” po visais įrašais ir nuorodomis. O tai reiškia, kad kiekvienas naujas Jūsų parašytas komentaras gali sudominti atsitiktinį skaitytoją, jis paspaus ant Jūsų pavadinimo ir taip atsidurs jau Jūsų puslapyje. Tačiau kartu tai reiškia, kad kiekvienas jūsų kuriamas komentaras kituose puslapiuose turi būti gerai apgalvotas ir tiek įdomus, kad sudomintų vartotoją pasidomėti jumis daugiau. Dar vienas svarbus pastebėjimas yra tai, kad tai užima laiko. Tam, kad sukurtumėte kokybišką komentarą, turite būti susipažinę su turiniu, kurį pristato tas įrašas, o tai užtrunka.

Beje net ir turėdami daug mėgstamų kitų puslapių, galite pasirinkti, kuriuos 5 matys Jūsų fanai (žiūrėti paveikslėlį žemiau).

KUO DIDESNIS “TALKING ABOUT THIS”, TUO DIDESNI JŪSŲ ŠANSAI SULAUKTI DAR DAUGIAU GERBĖJŲ. Na, visų pirma rodikliai, kuris Jums turėtų labai rūpėti tai yra du skaičiukai kairėje puslapio pusėje: “like this” ir “talking about this”, kurie yra matomi ne tik jums, bet ir visiems Jūsų fanams. Šis skaičius rodo kiek žmonių yra sukūrę istorijas apie jus. Istorijos tai: “pa’like’inimas, pakomentavimas, pasidalinimas su draugais, jūsų pažymėjimas nuotraukose bei įrašuose ir kt. Kuo daugiau žmonių kalba apie jus, tuo geriau, nes tai pamato jų draugai, draugų draugai ir taip plečiate savo fanų skaičių. Jūsų tikslas turėtų būti paskatinti apie jus kalbėti kuo didesnį kiekį jūsų fanų. Pavyzdžiui, šamukų puslapyje esame pasiekę gana nemažą procentą kaip tokiam kiekiu fanų – 48% mūsų fanų šiuo metu yra sukūrę kokią nors istoriją apie mus. Palyginimui, “15min” - 4.5%. Žinoma, didėjant fanų skaičiui šį procentą palaikyti didelį darosi vis sunkiau!

Dar vienas dalykas, kurį turėtumėte žinoti – statistika yra savaitės senumo. Tik po savaitės matysite šiandienos savo puslapio statistiką. Kiekvieną dieną ji yra atnaujinama, tačiau kaip ten bebūtų vis dėlto atsilieka septyniomis dienomis.

TYRINĖKITE STATISTINIUS DUOMENIS IR ATSIŽVELGDAMI Į JUOS, JUDĖKITE PIRMYN. Kiekvienam puslapiui turbūt svarbūs yra labai skirtingi puslapio statistikos duomenys, todėl neišsiplėsiu. Tai jūsų “smėlio dėžė” ir jūs turite nuspręsti kuri pastatyta smėlio pilis yra pati reikšmingiausia. Mes šamukų puslapyje šiuo metu labiausiai domimės tuo, kaip sekasi kiekvienam iš mūsų paliktų įrašų puslapyje. Daug sužinome, nes pradedame suprasti kaip parašyti įrašai nusiseka labiau, koks turinys nėra toks patrauklus ir t.t.

Galiu rekomenduoti “The Chocolate” straipsnį, kuriame jie labai trumpai ir koncentruotai apžvelgia statistiką, kurią galime matyti FB ir paaiškina ką kiekvienas punktas reiškia. To turėtų pakakti.

KADA GERIAUSIA YRA KELTI ĮRAŠUS FB PUSLAPYJE? Yra padaryti tyrimai, teigiantys, kad geriausia post’inti Facebook puslapiuose yra nuo 10val. Iki 15val. Iš asmeninės patirties dar galiu pasakyti, jog taip pat puikiai tinka maždaug 21val. (mums ji visada pasiteisino), nes žmonės dar nemiega, bet kažką juk veikti iki einant miegoti dar reikia :) Savaitgalis yra “tricky thing”. Man kol kas atrodo, kad jie labai nenuspėjami. Draugas dirbantis klube tą patį sako apie savaitgalius, taigi matyt savaitgalių nenuspėjamumas galioja visur. Bet kiek teko stebėti, labiausiai savaitgaliais pasiteisina tik įrašų kėlimas ryte.

IŠ KO SUSIDEDA GERAS POST’AS? Iš užrašų įkeliu tips’us, kuriuos užsirašiau bedirbdama su šamukų puslapiu:

  1. Stenkitės ne tik informuoti žmones, o juos įtraukti ir sudominti.
  2. Kelkite išraiškingas nuotraukas, video įrašus, citatas (gali būti humoristiniai), susijusius su Jūsų tema.
  3. Ieškokite įdomios medžiagos ir kituose šaltiniuose, o tuomet tais atradimais pasidalinkite ir su savo puslapio fanais.
  4. Naudokite tokias frazes kaip: “Paspauskite patinka, jei…”, “Pakomentuokite, jei…”.
  5. Geras post’as turi traukti dėmesį.
  6. Taip pat jis turi pasakoti apie tai, kas domina 95% Jūsų auditorijos.
  7. Post’indami visuomet galvokite apie tai, kokie žmonės yra Jūsų fanai – moterys/ vyrai/ jų amžius/ pomėgiai/ gyvenamoji vieta ir ar tai, ką norite pasakyti bus jiems aktualu.
  8. Rašykite paprasta, visiems suprantama kalba.
  9. Stenkitės post’u parduoti svajonę, kurios siekia jūsų auditorija.
  10. Kiekvienas post’as turi skatinti kokį nors fanų veiksmą.
  11. Jeigu Jūsų FB puslapis paskaoja apie kokią nors paslaugą/ prekę, pasidalinkite atsiliepimais, jie veikia magiškai.
  12. Jeigu jūs – tai verslas, pasakokite apie tai, kaip vyksta Jūsų verslas, kokia Jūsų kasdienybė. Kelkite nuotraukas iliustruojančias tai, papasakokite fanams pirmiems apie tai, apie ką visi kiti sužinos vėliau. Leiskite žmonėms pasijausti taip, tarsi, jie patys dalyvauja visoje jūsų darbo virtuvėje.
  13. Tris kartus per savaitę pakalbėkite apie “orą”. Tai reiškia, paklauskite žmonių kaip jiems sekasi ištverti šiuos šalčius, ką jie planuoja veikti savaitgalį ir kt.
  14. Nepamirškite, kad 99% jūsų fanų net neužeina į Jūsų FB puslapį. Jie jūsų įrašus mato savo News feed’e tarp daugelio kitų. Todėl pasistenkite būti matomi.
  15. Galite visus post’us suskirstyti temomis. Pavyzdžiui, NAUJAS PRISTATYMAS, SVEIKA MITYBA, ĮDOMU ir kt. Tai fanams padės akimirksniu suprasti, ką jie perskaitys jūsų post’e.
  16. Jūsų įrašai turi būti trumpi ir “skanūs”.
  17. Post’us skelbkite su nuotraukomis arba video filmukais, jie 80% labiau linkę būti pastebimi.
  18. Per dieną sukurkite nuo 2 iki 5 naujų įrašų savo FB puslapyje.

Kol kas tiek, mielieji :) O aš grįžtu toliau puoselėti “Pietums noriu šamo” puslapio ir ieškoti kitų atradimų, kuriais galbūt dar po kiek laiko ir eksperimentų galėsiu pateikti Jums.

Nepamesit kibirkštėlių akyse!

Iveta

Rodyk draugams