Kas, kada, kaip buvo aprašyta apačioje :)

)
Mantukas ir Iveta :)
Kaip dabar jaučiuosi?
Tai dabar paimk ir įsivaizduok, kad vienu metu gavai viską viską ko troško širdis. Absoliučiai. Taip vieną sekundę ėmė ir viskas nukrito tau po kojom.
Va taip panašiai jaučiuosi.

Prieš 4 mėnesius ėjau į Gauminą su nerimu, kad nepraeisiu, kad nepriims manęs. Kad esu per jauna, be jokios patirties, be jokių mokslų. Kad sunku bus bendrauti su vyresniais ir daugiau pasiekusiais žmonėm. Kad lendu ten, kur man dar per anksti. Kad per daug užsimojau.
Ir patekau. Pasakiau tik keturis žodžius: “Aš labai noriu dirbti Gauminoj”. Tai buvo viskas, ką jiem galėjau parodyt, tai buvo visas mano garantas jiems. Jokio popierėlio su antspaudais, jokios “kosminės” patirties.
Tiesa, neužmirškim ir to, kad tris mėnesius dirbau už Ačiū (kaip praktikantė). Ir dėl to nei biškio nesiparinau. Nes kiekvienas įėjimas į ofisą man buvo kaifas. Nes kiekvienas pokalbis su kolegom - kaifas. Nes kiekvienas meet’as - kaifas. Nes kiekvienas darbelis - kaifas. Nes visas ofisas - kaifas. Nes Gaumina - kaifas. Viskas buvo vienas ir ištisas kaifas. Kai visą sistemą perpratau ir pramokau tam tikras subtilybes, tada mėnesį dirbau jau kaip projektų vadovė (gaunant pinigėlius). Nors oficialiai kaip asistentė, tačiau širdim jaučiaus p.vadove, ir darbai buvo projektų vadovės ir kolegos laikė projektų vadove. Ir nu atleiskit, bet BLEMBA, kaip man patiko tai, ką dariau. Ištisas bendravimas su žmonėm, irgi tam tikros darbo subtilybės, didžiuliai projektai. Tik spėk imti tai, ką gauni. Žinojau viena - gyvybiškai svarbu žmogiškumas. Ir beproto stengiaus suprasti žmones, kuriem delegavau darbus, su kuriais dirbau prie projektų. Kad ir kaip man sunku karts nuo karto būdavo, nerodžiau nei biškio kokio tai piktumo ar ignoravimo. Buvau su tais žmonėm iki galo ir tikrai iš širdies. Ir buvo oj kaip jėga, kai viena dizainerė pasakė: ”Tokia faina projektų vadovė išeina”. Kodėl tai jau būtasis laikas? Nes vis gi reikia neužmiršti, kad esu 18etė. Kad turiu pabaigti 12-ą klasę, kuri tuoj tuoj prasidės. Kad laikas pakeisti gyvenimo ritmą į įprastą/moksleivišką/banalų/etc. Nusikliedėjau čia… :D Niekada nebus mano gyvenimas įprastas ar banalus. Taip, mokykla yra ta varžanti vieta. Tačiau už jos ribų aš varau pirmyn ir nežmoniškais greičiais.
Tai kodėl gi išeinant jaučiuos taip, kaip jaučiuos?
O gi todėl, kad ryte visiem visiem, kurie buvo šalia manęs Gauminoj (27 žmonėm) nupirkau skanaus skanaus šokolado. Padovanojau kiekvienam su rašteliu. Ir kiekvieno raštelis buvo parašytas tik jam ir iš širdies. Ten vos tvardžiaus. Labai pamėgau tuos žmones (Ypač dizaino kampelį!). Ir nu nežmoniškai sunku yra suprasti, įsikalti sau į galvą, kad tai baigiasi. Kad šita neeilinė vasara pasiima su savim tuos žmones, tą kompaniją. Bet čia suklydau. Vakarop užbaiginėjant darbus lyg tarp kitko pakvietė mane į meeting room’ą. Dar kažką girdėjau, kad reikia ir man pasižiūrėt rezultatus… “ok, reikia tai reikia”. Ir Mantas daro savo prezentaciją.. “Sėdėjau aš šiandien ir galvojau kokios gražios panos aplink mane sėdi ir po to sužinojau, kad viena iš jų išeina… “. O šiandien jis mane pasigavo ofise, kad nusifotografuotų, aš ten visa dar nespėjus atsigaut buvau nupyškinta. Ir čia pasirodo jo prezentacijoj ta nuotrauka (viršuj).

Ir kai aš dabar sulyginu tą tašką A, kai atėjau su tuo nerimu, ir tašką B - šitą atsisveikinimą, dabar aš suprantu kiek labai labai paaugau per šituos 4 mėnesius ir kokie jie neeiliniai buvo!
Ir aš tikrai neįsivaizduoju kas dar geresnio galėjo nutikt šią vasarą. Absoliučiai užskaitau.

)

Vaido dovanotas piešinys :)

Vaidas - genijus (www.bagonasart.com)
I’ll be back, Gaumina!
Iveta

Patiko (0)

Rodyk draugams