BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

PRADINGO JIS - PRADINGO VISKAS?

Kai kas diena prabundi prie jo, nei nesusimąstai kiek įkvėpimo tas rytinis žvilgsnis į jį vis suteikia kiekvienai dienai. Tik žiūrėk išvažiuoja penkioms dienoms ir iškart kažkur pradingo įkvėpimas, pradingo noras dėl ko nors stengtis, pradingo jis - pradingo viskas.


Įsivaizduoju tiems, kurie neturi antros pusės, tokie dalykai turėtų keistai skambėti. Kažkada skambėjo taip ir man. Atrodė, kad moteris tai nepriklausomybės sala. Ką nori į ją pasikviečia, nors ir antrąją pusę tegu susiranda, vistiek išlieka joje tas nepriklausomybės krislelis nuolat surandantis kur, ką ir kaip padaryti savaip. Tačiau štai trečia diena namie tik aš ir mūsų Atila ir jokios “neprilausomybės salos” nerasta. Užtat akivaizdžiai rastas ilgesys.

Taigi, šis įrašas dabar galėtų toliau imti ir pasakoti apie tai, kaip prisirišimas ir meilė iš mūsų, moterų, atima nepriklausomybės likučius. Tačiau jis nebus apie tai. Jis bus apie tai, kaip aš bandysiu likusias kelias dienas susigrąžinti tą džiaugsmą buvimui vienai :)


Vasario 28d., 2012m.

Žinote tuos visus smulkius darbelius, kuriuos nugrūdi į giliausią stalčių, dienotvarkės puslapio kampą ar nepasiekiamiausią kompiuterio folder’į? O taip, paskutiniu metu visus juos ten giliai talpinau ir vis sakiau – vėliau, vėliau. Ėmiau, prisėdau ir pradėjau viską iš eilės daryti. Įsijungiau garsiai daug geros muzikos ir niūniuodama, pečius žaismingai pajudindama štai ir baigiau! Kartais atrodo, kad muzika užgožia visas nelinskmas mintis apie įkvėpimo pradingimą ir štai jis vėl čia!

Nusprendžiau, kad laikas pasilepinti ir pagaliau užsirašiau į SPA saloną. Dabar jau jokie darbai ar reikalai nebesutrukdys, ketvirtadienį aš lepinuosi! :) O prie to pačio, pagalvojau, kad iš tikrųjų laikas šiek tiek labiau pamąstyti ir apie save, ne tik mus. Paprastai, jeigu ką nors prenumeruojame, tai kažką, kas aktualu abiems. Na, o šįkart prenumerata metams jau užsakyta žurnalui, kurį skaitysiu aš, aš ir tik aš.

Kai jaučiu, kad viskas viduje pradeda dėliotis į teisingus stalčiukus vis apima noras, kad ir aplink viskas būtų tvarkinga. Matyt norisi balanso, todėl nieko nelaukdama visus namus ta proga, kad galiu bent trumpam įvesti tik savo tvarką, ėmiau ir sutvarkiau nuo iki. Man labai patinka tas jausmas, kai vaikštai per namus ir viskas tvarkinga, dar už lango sninga… Tada tik arbatos dar pasidarai, atsisėdi prie lango ir mėgaujiesi tuo, kad gerai jautiesi ne tik namuose, bet ir viduje :)

O tada gyvenimas atrodo ima ir dar nusišypsodamas visa tai patvirtina, kai paskambina seniai girdėta giminaitė ir pasako, jog yra nauja perspektyvi galimybė susijusi su Tavo ateities planais. Tada tik imk pats ir šypsokis iš to, kaip viskas einasi puikiai. Būtent tada, kai tu nustoji jaustis prastai dėl tokių dalykų kaip antros pusės išvykimas ir imi džiaugtis galimybėmis, kurias tai sukuria.

Vasario 29d., 2012m.

Keista, tačiau mūsų protas taip reaguoja į aplinkinius pasikeitimus. Tik vieną dieną visaip kaip bandžiau savijautą iš pagrindų pakeisti ir po kelių dienų visai nespalvingų sapnų šią naktį pagaliau susapnavau labai gražų sapną. Į vieną klausimą jau ilgokai ieškojau atsakymo ir kas įdomiausia, sapne jį gavau. O kas dar įdomiau, po šio sapno visą dieną lydėjo toks keistas jausmas – ramybė.

Su tuo jausmu atkeliavau ir į universitetą, atsiskaičiau darbą ir neskubėjau, savęs nespaudžiau, nes vistiek žinojau, kad niekur nepriskubėsiu. Viskas plaukė malonia, ramia vaga. Na, o vėliau po arbatos puodelio su kursioku, dar pargrįžau namo. Pasivaikščiojome su Atila ir tuomet išvažiavau į Panoramą, kur laukė susitikimas dėl projekto, prie kurio dabar dirbu.

Ištiesų turėjau sulaukti kol Kipras grįš ir tada susitikti dėl šių reikalų, tačiau nusprendžiau, kad jeigu jau savarankiškai, tai savarankiškai. Ir nepasigailėjau! Išsiaiškinome tai, kas kirbėjo, gavau dar papildomą dozę įkvėpimo ir motyvacijos su viskuo judėti pirmyn. O turbūt didžiausią įspūdį tą vakarą paliko malonus nutikimas po susitikimo. Visiems išsiskirsčius aš likau viena, nes dar laukiau atvykstant senai matyto draugo, Karolio. Belaukiant mane užkalbino netoliese sėdinti pora ir dėl nugirsto pokalbio gavau darbo pasiūlymą. Neįtikėtina, vidury restorano, tokioje neįprastoje situacijoje ir dar dėl to, jog nugirdo kažką, kas sugebėjo be mano pačios pastangų juos įtikinti mane užkalbinti. Po šio karto supratau, kad reikia dažniau susitikimus organizuoti viešose erdvėse. Pasirodo jų galimybės neribotos!

O atvykus Karoliui, praleidom ne vieną valandą besišnekučiuodami apie senus laikus, apie naujus įvykius mūs gyvenimuose bei keletą minčių apie ateitį. Ir sėdėdami ten užkabinome temą, kuri man šiomis dienomis viena iš aktualiausių – kodėl į gyvenimą atėjus antrai pusei mes taip nustumiame į antrą planą viską, ką turėjome prieš tai? Išties, įdomus dalykas ta meilė. Ir tuomet susimąsčiau, kad štai nebūtų Kipras išvažiavęs, greičiausiai kaip visada būtume bambėję, kad reikia kada susitikti, bet vargiai tai būtų įgyvendinta.

Ir nors ta diena buvo tokia pilna įspūdžių, ir lova lyg magnetas traukė, vistiek prisėdau dar patikrinti el.paštą. O ten radau du teigiamus atsakymus į man svarbius klausimus. Apsidžiaugiau, kad projektas juda ir žmonės taip puikiai sureaguoja į mūsų pasiūlymus, kurie nulems dar didesnį viso ko augimą.

Ir turbūt galutinai šypsenėlę prieš miegą paliko tai, jog Kipras lyg skaitydamas mano mintis net Slovakijoje, parašė žinutę apie tai, kad Ketvirtadienio vakarą nedirbs. Puiku, pamatysiu jį naktimi anksčiau :)

Kovo 1d., 2012m.

Na, o pavasaris prasidėjo su viena paskaita universitete, dar trumpučiu, bet vistiek susitikimu su Justina papietauti (moteriškai paplepėjom apie paskutines naujienas) ir, žinoma, su tuo lauktu atsipalaidavimo laiku SPA. Gulėjau tą akimirką kambarėlyje, kuris kvepėjo ir atrodė taip, lyg Balio sala. Tiksliau kaip tokia, kokią ją įsivaizdavau. Žiūrėjau į tas šokančias liepsneles žvakėse ir mėgavausi tuo, kad štai už keleto valandų mano antroji puselė vėl bus su manimi, o aš sugebėjau sau įrodyti, kad jo išvykimas nėra pasaulio pabaiga.

Manau, tai ir yra svarbiausia – nepamiršti, jog esi asmenybė turinti ir savų poreikių, interesų, pomėgių, tačiau tuo pačiu sugebėti būti ir savo antros pusės dalele. Tai labai sunku, tačiau kai atrandi tą auksinį viduriuką, įsivyrauja žavi harmonija ir ramybė :) Ir nebūtinai tą viduriuką turi atrasti SPA centre, Balio saloje ar antrai pusei išvykus. Tą viduriuką reikia atrasti kasdien, kiekvieną akimirką ir visur.

To ir linkiu!

Iveta

Rodyk draugams

DIENA MŪSŲ GYVENIMO ŽMONĖMS

Gyvenime sutinkame labai daug žmonių, su kai kuriais praleidžiame vos keletą sekundžių, kitiems skiriame ir minutėlę vieną kitą, dar kitiems valandas, o štai galiausiai kai kuriems paskiriame ir visą savo gyvenimą. Šiandien sutikome antrus metus drauge su mano Gyvenimo žmogumi, todėl noriu pasidalinti keletu palinkėjimu visiems laukiantiems nesulaukiantiems ir vasario 14d.:

Draugystės. Būkite vienas kitam nepakeičiamais draugais, palaikančiais vienas kitą net ir sunkiausiose akimirkose. Sudėkite kardus ir žygiuokite per gyvenimą bendromis jėgomis.

Ryšio. Tegu jus jungia nematoma gija, kuri stipresnė už bet kokį metalą, bet kokias audras ir sunkumus. O mato ir jaučią ją tik du – Jūs.

Energijos bendriems tikslams. Niekada nestokokite jėgų ir energijos įgyvendinti tam, apie ką pasikalbate prieš miegą, apie ką pasvajojate. Pildykite didžiausias ir beprotiškiausias savo svajones, tegu jos niekada neapsineša dulkėmis.

Aistros vienas kitam ir gyvenimui. Tegu jūsų akyse šoka kibirkštėlės, tegu Jumyse vis dega ta aistros liepsnelė vienas kitam ir visam gyvenimui. Žingeidžiai imkite iš gyvenimo viską, ką jis duoda, dekite aistra!

Minčių skaitymo. Jauskite vienas kito norus ir troškimus. Per dažnai gyvename tik sau ir nepastebime to, kas sukasi mūsų mylimųjų galvoje ir širdyje. Paklausykite, juk ten sukasi tiek daug visko!

Idėjų kasdienybei nuspalvinti. Būkite idėjų varikliukai, kurie nuolatos kuria naujas idėjas ir stebina vienas kitą. Spalvinkite visus sunkius pirmadienius ir kitas dienas ryškiausiomis spalvomis, spalvinkite, tai, kas jau tapo rutina. Juk tam nereikalinga proga!

Namų pulsuojančių jaukumu. Kurkite ir puoselėkite namus, kurie taps Jūsų užuovėja, jūsų pabėgimo nuo problemų, darbų, reikalų vieta. Prieš užeidami į namus, už durų palikite viską, kas nuliūdintų Jūsų mylimuosius. Čia turi gyventi tik teigiamos emocijos.

Bendrumo jausmo. Rečiau sakykite “aš” arba “tu” ir kuo dažniau tarkite “mes”. Žvelkite ne į vienas kitą, o viena kryptimi ir jauskite, kad tampata kažkuo labai bendro, vientiso ir mylinčio vienas kitą besąlygiškai.

Ošiančių jausmų jūros. Pirmi metai drauge būna nuostabūs – staigmenos, idėjos, begaliniai siekiai. Vėliau ta jausmų jūra nurimsta ir tik viena kita bangelė nusirita iki kranto. Buvimas kartu daug metų nereiškia, kad turime tramdyti tą jūrą. Tegu ji ošia, tegu ji siaučia ir rėkia visam pasauliui apie tai, kaip mylite vienas kitą.

Daug juoko drauge. Išmokite viskame įžvelgti gerąją pusę, džiaukitės tuo, kas gero įvyksta Jūsų gyvenime ir iš širdies juokitės iš to, kas ne taip džiugina. Dviese lengviau panešti visus gyvenimo sunkumus, o dar geriau išmokti ir iš jų pasijuokti!

O pabaigai, pažvelkite į savo antrąją pusę, kuri dabar virtuvėje, kažkuo užsiima, kažką veikia ir dabar įsivaizduokite tą pačią virtuvę tuščią ir be jo. Skirtumas yra ir didelis, tiesa? Tausokime tai ką turime :)

Iveta

Rodyk draugams

MAGIŠKAS ŽODIS - MAMA

Kiekvienam žodis „Mama” asocijuojasi su labai skirtingais išgyvenimais ir prisiminimais. Ir vadinam ją kievienas savaip - mama, mamytė, mamukas, mamūsikas, motulė, motutė, mamelė, mamužė… Man visada Mama buvo tai, ko neįtalpinsi į tą vieną žodį, tą vieną reikšmę ar į tą tipinį gležnos moters siluetą. Tarsi ji būtų kažkas magiško, ką ne taip lengva žmogui imti ir įstatyti į tam tikrus rėmus.

Ji mus globojo nuo pačių pirmų dienų ir saugojo nuo bet kokių negandų.

Ji aukojo savo naktis vardan to, kad šiandien būtume tokie dideli ir pilni ambicijų, jėgų.

Ji visada „papūsdavo” kelį, kai mes strimgalviais bėgiodami jį apsibalnodavom.

Ji visada suprasdavo mūsų norą išsiaiškinti visus „kodėl”.

Ji visada nupirkdavo tą didelę porciją ledų, tegu buvom ir truputį nusikaltę.

Ji labai subtiliai mums paaiškino kaip atsiranda sesės ir broliai.

Ji sugebėdavo paaiškinti net iš tikrųjų nepaaiškinamus mergaičių ar berniukų poelgius.

Ji net tada kai pradėjom maištauti atkakliai stengėsi būti su mumis ir mums.

Net tada, kai atrodė, kad niekas mūsų nesupranta, iš tikrųjų ji suprato.

Ji suprato ir visaip kaip palaikė mus net tada, kai mokslai atrodė blogiausia, kas tik galėtų nutikti.

Ji neatsižadėjo mūsų ir tada, kai ruošėmės iškrėsti didžiausias beprotybes kitų akimis.

Ji nebandė mūsų atkalbėti ir laikyti prie savęs, kai nusprendėme pradėti kurti savus gyvenimus ir šeimas.

Ji dėjo visas jėgas į tai, kad mes suaugę sužydėtume, stiebtumės pasiekt žvaigždes, nepaisant nieko - nei didžiausių audrų.

Ji ištikimai ir besąlygiškai lydėjo per gyvenimą mus, savo daleles.

Tačiau juk niekas nepasikeitė. Tik mes kiek paaugom, kiek sukuklėjom ir išmokom bėgioti neapsibalnodami kelių, nes nebėra kas nuolatos „papūs”. Būna kartais suprantam kai jau per vėlu ką reiškia tas magiškas žodis - Mama. Tačiau kol joje dar rusena ta amžina rūpesčio ir meilės mums liepsnelė nepasididžiuokim. Parodykim jai kaip labai mes dėkingi už viską, ką ji mumyse pasėjo ir išaugino!

Iveta

(*Įrašą taip pat galite rasti Dream in Box blog’e)

Rodyk draugams

KAIP SUŽINOTI AR TAI TAS VIENINTELIS?

Galbūt kai kurios iš mūsų net neužduoda sau tokių klausimų, galbūt dar kai kurioms ir nėra tikslo to daryti ir galbūt dar kitos nuolatos sau užduoda tą klausimą. Mano asmenybė ar požiūris, bet aš sau nuolat uždavinėjau tą klausimą, nuolatos. Dabar man nebekyla tokių klausimų.

PILNATVĖ. Kaip ir kiekvieną penktadienio vakarą draugas iškeliavo į darbą. Kadangi dirba tokioje vietoje, kur visas gyvenimas užverda tik naktį, mūsų ritmai savaitgaliais kiek skiriasi. Taip, taip, naktinis klubas. Bet ne tame visa mintis. Pati tądien turėjau irgi ilgą vakarą ir visai paryčiais su keliais draugais nuvažiavom pas draugą, truputį pabūti, pasimatyti, pažiūrėti kaip jam einasi darbai. Tik įėjus pradėjau jo dairytis, kažkas pagriebė už rankos ir pajutau kaip pradėjo tempti link savęs. Pasimetusi pažvelgiau į žmogų, kuris tempė link savęs klausdamas „Ko ieškai? Gal padėt?”. Tada kažkas paėmė už kitos rankos ir nei nespėjau suprast kaip kas, o čia jau stovėjo draugas priešais visas besišypsantis. Išgelbėjo :) Nors per visą vakarą ten buvau viso labo valandą, jaučiausi begalo gerai. Tarsi ta viena vienintelė valanda būtų buvusi geriausia kas galėjo įvykti šį vakarą. Nublanko visi įspūdžiai iki tol, tarsi prisipildė tai, ko taip trūko visą vakarą. Ir buvo nesvarbu, kad jis bėgiojo iš vienos vietos į kitą, bendravo su žmonėm. Aš būčiau galėjusi jį tiesiog stebėti visą tą laiką ir savijauta būtų buvusi tokia pat pilnatviška. Pakako to, kad jis šalia. Tai manyčiau, kad būtent tai ir yra vienas iš indikatorių sprendžiant ar tas žmogus užima tikrai išskirtinę vietą tavo gyvenime. Jeigu net ir tobuliausias vakaras, tačiau be jo, praeina tarsi „Na, viskas juk gerai, bet kažkaip nepilnai…”, tai šį tą tikrai reiškia.

IR SKAUSME, IR VARGE. Ir žinot kada klausimas „Ar tai tas vienintelis?” praranda prasmę? Ar žinot kada jau nebereikia savęs klausinėti to? Tada, kai tas žmogus, labiausiai myli tave tada, kai esi dar apsimiegojusi ir be makiažo… Tada, kai sveikata itin subjurusi, negaluoji, o jis pasiruošęs, jei prireiks visus ant „ausų pastatyti”, padaryti viską, kad tik pasijaustum geriau. Tada, kai jis nedvejodamas gelbsti tave nuo girtų vyrų norinčių „Padėti surast tai, ko ieškai”. Yra daug ir įvairiausių tų Tada. Tačiau patyrus nors vieną tokią situaciją, klausimas „Ar tai tas vienintelis?” paprasčiausiai nustoja egzistuoti, tokie klausimai jau nebekyla. Nes protas ir širdis pagaliau pradeda atsisakyti suprasti tą faktą, kad to žmogaus kai kada būtų galima nemylėti, kad kažkada tas žmogus tau galėtų būti negražus ar nemielas širdžiai, ne artimas. Tai tampa nebesuvokiama.

Tai ir noriu palinkėti, kad vieną dieną ir Jūsų gyvenime tas klausimas būtų išbrauktas iš kasdienio klausimyno sau. Nes tada tas žmogus ir tampa Tuo vieninteliu.

Iveta

Rodyk draugams

MOTERYS AR VYRAI TOBULESNI?

Moterys… Kai vienas žmogus man sakė dar prieš keletą metų, kad moterys be penkių minučių tobulos, tada tik savimeilę glostė, o tikėt netikėjau. Juk klystam tiek pat kiek vyrai, juk išgyvenam tą patį, ką vyrai. Bet šiandien, artėjant mūsų, brangiosios, dienai, neišvengiamai susimąsčiau šia tema. Kiekvieną dieną prasilenkiam su šimtais vyrų ir moterų. Iš to, ką pačiai teko matyti ir patirti, pabandysiu papasakoti apie dabartinį savo požiūrį ne į moterų tobulumą, bet į moterų ir vyrų tobulumą drauge :) Nes tikrai žavu kokia puiki komanda mes galime būti.

VAISIŲ ŽELĖ IR MES. Atrodo, kad moterys yra daug smulkmeniškesnės, įžiūrinčios mažiausias detales ir pastebinčios tai, ką vyro akys dažnai praleidžia. Sakysit be penkių minučių tobula? Na, vyrai mus stipriai lenkia savo gebėjimu matyti bendrą situacijos vaizdą, kitaip sakant, visą paveikslą. Tačiau kai moteris gamindama vaisių želė rūpinasi atskirai vaisiais ir atskirai želė (detalėmis), tai vyras jau rūpinasi visa želė su vaisiais (bendrai) :) Štai čia yra mūsų tobulumas drauge.

ŽUVYČIŲ ATSIRADIMO PANIKA. Sako moterys daug jautresnės. Nesutikčiau, gal kaip tik - empatiškesnės. Labiau įsijaučiančios į kitus žmones, kitų situacijas, kitų išgyvenimus. Vyrams sunkiau įsijausti, tačiau jų kozeris - blaivus žvilgsnis į situaciją. Taigi, kartais labai nuoširdus, bet paremtas jausmais, moters poelgis susitikęs su vyrišku blaivumu irgi sužaidžia puikiai. Kaip, kad tie atvejai, kai moteris pamato akvariume ką tik susilaukusią žuvytę ir puola su daug emocijų ir susijaudinimo ieškoti su kuo išimti 13 jauniklių, o štai vyras blaiviau pagalvojęs, kol moteris bėgioja, prieina ir tiesiog ramų ramiausiai išima dvi didžiausias žuvis.

VINIES INICIJAVIMAS. Visada maniau, kad niekas iš manęs nepadarys namų šeimininkės. Tačiau paragavus gyvenimo drauge pradedi jausti, kaip nesąmoningai ir labai maloniai rūpiniesi tuo, kad vyras būtų sotus, išskalbtais rūbais, sveikas ir kad namai būtų puoselėjami. O vyras padeda visa tai įgyvendinti ir ypatingai išspręsti visas kilusias problemas. Ir čia pastebėjau vieną dalyką - moteris dažnai yra labiau iniciatiorė, o vyro auksinės rankos padeda tai paversti realybe. Pavyzdžiui, vyras ir moteris gali ilgai kalbėti apie tai, kad reikėtų nupirkti kamštinę lentą ir ją pakabinti ant sienos įvairiausiems niekučiams. Bet kai moteris pagaliau ją nuperka ir įduoda vyrui, jis kaip mat įkala vinį ir ją pritvirtina prie tos sienos.

Post Scriptum
Sako, kad kiekvienam žmogui yra duota po vieną sparną, kuris kai kada padeda šoktelti nuo žemės, tačiau tik sutikus antrąją pusę Tu pagaliau išmoksti skraidyti. Gyvenimas pilnas to įrodymų. Linkiu patiems kuo dažniau juos atrasti bei pajausti kaip dviese įmanoma išmokti neįmanomo - skraidyti.

I.

Rodyk draugams

MŪSŲ NAMŲ ISTORIJA

Nei nespėjau mirktelti, kaip žiū čia jau ir mėnuo po paskutinio įrašo prabėgo, bet pasakysiu atvirai - ir gerai :) Atrodo, kad gyvenimas pas mane nepaliauja apsivertinėti aukštyn kojom ir kadangi šis mėnesis žymi labai didelę pradžią, todėl neturėjau nei trupučio laiko apie tai rašyti visame įkarštyje. Žinau, kad nelabai kas nuo to pasikeis, tačiau noriu pasakyti, kad net neapsimoka manęs terorizuoti dėl to, kad rašyčiau dažniau, mielieji. Rašymas man ne etatinis darbas, tai gyvenimas, tai įkvėpimas, o jo nesuplanuosi ir nepasikviesi. O apačioje apie tai, kas gi čia pas mane apsivertė :)

Mūsų Namų istorija

2011m. sausio 14d.

O ji ir labai paprasta, ir labai įmantri. Paprasta tuo, kad įkvėpimas mūsų namams atsirado iš paprasčiausio noro turėti savą kampą. O įmantri tuo, kad planavome šį kampą susikurti vasarą, o štai dabar, vidury žiemos, jau skaičiuojame dienas iki įsikėlimo. Dabar pradedu suprasti - gražiausia yra ne tai, kas iki mažulyčių detalių snobiškai suplanuota, gražiausia yra tai, kas ateina į gyvenimą lauktai, bet neplanuotai.

Kartą, kai eilinį kartą su sesėm susipykom dėl to, jog ir vėl mano daiktai buvo imami be leidimo, paėmiau lapelį ir ant jo įpykusi užrašiau „2011m. sausio 17d. gyvenu savarankiškai savo bute”. Tuo metu tai atrodė mažų mažiausiai neįgyvendinama. Bet pakabinau nuolat man matomoj vietoj ir kiekvieną dieną šis lapelis gyveno šalia manęs. Kai su draugu jau po kurio laiko nusprendėme, kad kelsimės kartu gyventi tik 2011m. vasarą, mat logiškai pagalvojus - bus patogiau ir realiau tuo laiku, palikau dūlėti tą lapelį.

Ironiška, tačiau nepaisant visko jau sausio 12d. pasakėme „taip” savo dabartiniams namams, o vasario 1d. ten jau gyvensime. Jeigu visą gyvenimą būtume laukę palankiausio laiko įgyvendinti savo svajonei, turbūt taip ir būtume likę visam gyvenimui tik laukti. Laukti nėra ko - reikia eiti ir tai pasiimti. Ir nesvarbu, kad susidursite su baime, tai natūralu - aš pati po galutinio nuosprendžio gyventi kartu, kokius 20 kartų iš eilės pakartojau „O Dieve…” ir dar ligi šiol negaliu patikėti, kad pradedu jau visiškai savo savarankišką gyvenimą.

2011m. sausio 16d.

Man visada kančia ir pats nemaloniausias dalykas kelionėse - susidėti ir išsipakuoti daiktus. Maniau, kad ir šįkart tai bus sunkiausia, bet keista - pirmą kartą daiktų pakavimas šitoks malonus! :)

2011m. sausio 25d.

Kipras skambina: „Ar žinai kada turėsiu raktus nuo namų?”. Mintyse galvoju apie tai, kad negi pamiršo savo raktus pas mane? Ir tada pagaliau susivokiu - nuo mūsų namų, raktai nuo Mūsų namų.

Dabar, kai raktai jau mūsų, norisi viską greičiau susivežti, greičiau susitvarkyti, greičiau persikelti, greičiau pajausti ką reiškia nuosavi namai. Tačiau čia pat supranti, kad anoks malonumas yra iš saldainio, kurį iškart sukramtai ir nei nespėji pajausti skonio :) Panašau, kad dabar tas laikas, kai kantriai reikia viską daryti žingsnis po žingsnio ir kaip įmanoma labiau mėgautis kelione iki tikslo.

2011m. sausio 29d.

Ironiška, tačiau net ir suplanavus viską daryti žingsnis po žingsnio, viskas gaunasi švelniai pasakius atvirkščiai. 26d. nuvykom daryti kapitalinės tvarkos dieną naujuose namuose. Kai viskas jau buvo išvalyta, sutvarkyta ir tiek jėgų į tai įdėta, negalėjom sustoti. Susiskambinom su draugais, kurie sutiko pagelbėti su misija „Persikraustymas per vakarą” ir viens, du - mes su visais daiktais, vynu ir draugais namuose :)) Reikėjo matyti, kaip idealių idealiausiai visi mano daiktai sutilpo į vieną mažą mašiniuką. (O aš dar pasinaudodama proga labai rekomenduoju užsukti į tai, kas yra kurta su didele meile mūsų draugų, kurie tą vakarą padėjo mums persikelti - Dream in Box)

Šiuo metu bandau priprasti prie to, jog absoliučiai visi namų rūpesčiai dabar ir mane liečia. Visaip kaip bandau su jais susidraugauti - su tvarkymosi ypatumais, su virtuvės subtilybėm, su keistu jausmu, jog namie taip trūksta to triukšmo, kuris nuolat buvo esant sesėms, su mylimojo laukimu savaitgaliais, su pirkinių susiorganizavimu ir dar daug visko, ką dar tik išmoksiu ir pajausiu. Tačiau kartu lydi ir jausmas, jog štai dabar tai jau tavo žaidimų aikštelė, kurioje taisykles, įpročius ir tradicijas kurs mūsų pačių šeima, ne tėvų.

Ir visada numaniau, jog apims tas keistokas jausmas važiuojant iš savo namų į tėvų namus, bet, kad jis bus toks keistas ir toks “svetiškas” - nebe savas, nei numanyt negalėjau.

2011m. vasario 5d.

Keista, bet atrodo, jog čia gyvename jau visą amžinybę, jau artimi visi kampai ir daiktai namuose, jau įprasta gamintis maistą ar įdarbinti skalbyklę, jau labai įprasta savaitgalį aplankyti tėvus ir šiokiom dienom pasikviesti draugę.

Vakar draugė antrą kartą apsilankiusi pas mus pasakė: „Dabar jau jaučiasi, kad čia Jūsų namai”. Manau, ateityje tai ir bus vienas iš pagrindinių tikslų - puoselėti ir kurpti Savo namus, Savo tradicijas, Savo bendrą dviejų žmonių gyvenimą. Bet kažkas kužda - tai tik pradžia.

Post Scriptum
Jei ne artimiausi žmonės, vargu, kad aš dabar rašyčiau šį įrašą. Todėl mano ir Kipro tėvai, Viktorija, Dainiau, Diana, Tomai, Ernestai, Justina ir Mattai labai Jums dėkoju už tai, kad palaikote mus net tokiom beprotiškiausiom akimirkom mūsų gyvenime. Tikrai, kad su Jum „sunku” tampa „lengva”.

I.

Rodyk draugams

NE, MEILĖS TEORIJOS NĖRA

Kadangi šiandien kiek vakaroju, nusprendžiau įkelti į blog‘ą naują įrašą :) Jis bus kiek asmeniškesnis nei įprastai, tačiau dedu viltis į tai, jog galbūt kas nors jame įžvelgs save ir atras kokį atsakymą į ilgai kankinantį klausimą. Šiandien noriu papasakoti apie tai, kaip mano gyvenime atsirado mano antroji pusė ir kaip išsilaikėme drauge jau beveik metus. Ir ne šiaip paprastučius metus kartu, o tokius, kurie mums dviems „užaugino sparnus”.

Manau, kad kiekvienam yra savas laikas atrasti savas tiesas, savą filosofiją ar gyvenimo būdą meilėje, santykiuose. Pati su kiek kitokiu požiūriu į santykius susipažinau Kito Varianto paskaitose prieš du metus (Tuo metu man buvo 18m). Tada tai buvo tik plika teorija ir pirmieji bandymai kurti kokybiškesnius santykius. Bet reikėjo praeiti ir tą etapą, kad galiausiai pasiryžčiau šį tam kokybiškesnio gyvenime. Iki tol teko turėti ne vieną vaikiną, jeigu taip būtų galima pavadinti, nes su visais neišbūdavau ilgiau mėnesio. Kiekvieną kartą santykius užbaigdavau aš. Ir kiekvieną kartą viską teisindavau tokiais paaiškinimais kaip: „Mes per daug skirtingi”, „Mes tik geri draugai, nieko nebus”, „Kažkas nesilipdo” ir pan. Po visu tuo slypėjo trūkumai, kuriuos įžvelgdavau kituose. Tuomet galvoje sukosi tik vienas supratimas - žmogus, su kuriuo pradedi draugauti, arba yra tinkamas ir turi reikiamas savybes, arba ne. Taip kiekviename įžvelgdavau ką nors netinkamo ir padarydavau išvadą - tai ne mano žmogus. Lūžis įvyko tada, kai supratau, kad problema yra ne kituose, problema yra manyje.

SUSIŽAVĖJIMAS IR MEILĖ YRA DU SKIRTINGI DALYKAI. Taip, labai dažnai susipažinus su nors kiek kabinančiu paširdžius žmogumi, mus „nutrenkia žaibas”. Tuomet atsiduriame tikrame rojuje, kur šis žmogus - tobuliausias, geriausias, žaviausias ir kitoks „iausias”. Tai susižavėjimas. Kai praeina šioks toks laiko tarpas (mano atveju mėnesis) ir geriau pažįstame to žmogaus įpročius, būdą, savitą požiūrį į pasaulį, tada sugrįžtame į realybę. Manau, būtent šis laikas ir yra esminis santykiuose. Nes arba tu išsigąsti to žmogaus trūkumų ir, susidūrus su pirmomis problemomis, atsitrauki, arba pasiryžti eiti koja į koją su tuo žmogumi - su visais žaviais jo privalumais bei trūkumais. Nes tik tas abipusis nuosprendis puoselėti santykius mokantis priimti kitą žmogų arba jei jis to nori, padėti jam keistis… tik toks požiūris gali atnešti ilgalaikius ir kokybiškus santykius. Manau, kad būtent šią akimirką, kai pora pasiryžta drauge leistis į šią nelengvą kelionę, galima pavadinti Meile. Ir tai skaityti, tai turėti galvoje, apie tai šnekėti yra juokas palyginus su tuo, ką tenka realiai pereiti šioje kelionėje. Tačiau neįkainojama yra tai, kokį „susišnekėjimą” ir kokius jausmus poroje atneša tų sunkumų įveikimas.

ATVIRUMAS - VIENAS IŠ MAGIŠKŲ INGREDIENTŲ. Netrumpą laiko tarpą iki mano antros pusės buvau viena, nes paprasčiausiai bijojau dar vieno mėnesio susižavėjimo, o tada skaudaus išsiskyrimo - tai mane sekino, išsemdavo emociškai. O jau ir iš aplinkos buvau pradėjusi gauti ne tokius malonius komentarus. Kai susipažinau su savo antra puse, lygiai taip, kaip ir bet kuri kita susižavėjusi mergina, eilinį kartą skraidžiau padebesiais. Į šį jausmų liūną įpuoliau visai netikėtai, bet įpuoliau su viena sau išsikelta sąlyga - jeigu jau veliuosi į šį žaidimą, tai šįkart pasistengsiu atsiradus pirmoms problemoms nebebėgti, o imtis jas kartu spręsti, ieškoti sprendimų, o tai reiškia - puoselėti santykius. Ir sau tai pasakyti buvo lengviau, nei, kad išsakyti savo jausmus, savo nuogastavimus, savo mintis mylimam žmogui, kai atrsirado pirmosios kliūtys. Nenuostabu - šitiek laiko visose ankstesnėse draugystėse šiam etape pasiduodavau. Kad ir per sukastus dantis, kad ir per skausmą, bet atvirai jam sakiau viską, kas gulėjo man ant širdies. Ir turiu pasakyti - kitam ne ką lengviau. Nes tik abipusis supratimas, jog tai į santykių gerąją pusę, padeda išspręsti išsakytus nuogastavimus, atsiradusias kliūtis. Ne vieną kartą jau tai praėjome ir net neabejoju ne vieną dar teks praeiti, tačiau tai apkalbėjus, nusprendus ką keičiame, apima jausmas, kad mes jau nebe du atskiri, mes lyg kažkas begalo artimo, vieningo, nepalaužiamo. Tai stiprina. Ir šis velniškai geras jausmas neabejotinai atperka tai, ką teko porai atlaikyti.

BET KOKIUS STEREOTIPUS - LAUK! Turbūt kaip žmonių nėra identiškų, taip ir porų identiškų nėra, tačiau bent jau mes dažnai atsitrenkiame į sukurtus stereotipus. Dažnai yra manoma, kad jei jau yra pora, tai jiedu turi būti vienas į kitą panašūs, nes o gi kaip kitaip jie suras bendrą kalbą? Mes esame tobulas pavyzdys to, kad šis stereotipas yra gryniausia nesąmonė. Esame visiškos priešingybės. Jeigu aš esu ramesnio būdo, linkusi planuoti, apgalvoti, analizuoti, kryptingai kažko siekianti, idėjinis žmogus, tai maniškis - didelis energijos kamuoliukas, dažnai besielgiantis spontaniškai, improvizuojantis, labiau linkęs į darymą, o ne idėjas, Ir bet kurią sritį kurią paimtume, galėčiau pasakyti aš vienokia, jis kitoks. Nepamiršiu to, kai jo draugai po pirmo susitikimo paklausė: „Kaip jūs galit būti kartu?” :) Laikui bėgant pradėjom labai ryškiai pastebėti - jis užpildo mano trūkumus, o aš jo. Ir tas savotiškas bendradarbiavimas sukuria labai pilnavertiškus santykius. Bet, manau, kad labai daug nulėmė tai, jog domimės panašiais dalykais, turime panašų požiūrį į daugelį dalykų, o tai reiškia žiūrėjimą viena kryptimi. Mes susiduriame su labai daug stereotipų - amžius, kitų nuomonė, gyvenimo kartu klausimas, karjera ir t.t. Tačiau patarčiau labai paprastai: poroje yra tik du žmonės kuriantys bet kokias santykių ribas ar nustatymus - jis ir ji. Taip, kartais į nuomonę tikrai reikia atsižvelgti, tačiau tai nereiškia, kad kiti turi teisę kurti mūsų ateitį, taisykles, nustatymus ar bet kokias ribas.

Post Scriptum
Vienu kartu norėčiau papasakoti viską, kas guli galvoje, tačiau tai tiesiog neįmanoma :) Ir rašau visa tai ne todėl, kad norėčiau išvesti kokią tai meilės teoriją. Ne, meilės teorijos nėra. Yra tik nenutrūkstama ir daug kantrybės reikalaujanti meilės praktika, kuri išmokys visko, ką žmogui reikia žinoti. Bet reikia nerti į ją su mintimi, jog laukia mokymosi procesas, kurio šaknys tikrai karčios, bet vaisiai begalo saldūs. Beje, išduosiu paslaptį - šalia tikrai mylimo žmogaus bet kokios eilinės problemos ar gyvenimiškos kliūtys tiesiog nublanksta :)

O kaip jums? Ar susiduriate su panašiais dalykais? Kaip reaguojate į problemas santykiuose?

Iveta

Rodyk draugams

GYVENIMO UNIVERSITETAS

Paskutiniu metu visas mano gyvenimas sukasi ant mokymosi ašies. Skamba banaliai, tačiau mažų mažiausiai tai sakydama turiu galvoje mokslus. Jau ne kartą buvau pagalvojusi, kad jei kas nors iš manęs atimtų viską, ką veikiu papildomai ir paliktų tik studijas, rimtai išsigąsčiau. Turėčiau begalę laisvo neišnaudoto laiko, daugybę galimybių prisėsti prie televizoriaus, nuolat eiti užvalgyti ir taip vengti namų darbų ruošimo studijoms, būčiau peržiūrėjusi visus pasirodžiusius filmus, o kitą likusį laiką leisčiau su bet kuo, kas tik užsinorėtų pasimatyti. Skamba baisiai. Matyt jau nebemokėčiau elgtis su tiek daug laisvo laiko. Per daug įpratau, kad mano gyvenimas susideda iš visiško margumyno užsiėmimų, žmonių, veiklų, kurie ir yra visas mano laisvas laikas. Bet žinot, į nieką to nekeisčiau. O dabar grįžkime prie to, ką gi turiu mintyse sakydama „mokausi“ :)

MOKAUSI „ŠYPSOTIS“ TŪKSTANČIAMS. Prieš savaitę pirmą kartą turėjau rimtą fotosesiją. Atrodytų, juk juokas yra tas žurnalo viršelis? Ar gi čia gali būti kas nors sudėtingo? Kai sulaukiau pasiūlymo papuošti Kalėdinį žurnalo „Būk Laimingas“ viršelį, pamaniau būtent taip – juokas. Bet žinot, ne :) Pradedant idėjos apmąstymu ir baigiant rūbų pasirūpinimu visa tai yra žymiai sudėtingiau. Diena prieš fotosesiją ieškojau reikiamos spalvos suknelės (o viskas ruda, juoda, pilka), o dar visos tų drabužėlių gavimo peripetijos… Būčiau pražuvusi, jei ne draugas. Jis mane nuolat gelbsti tokiose situacijose kur reikia tikslumo, tvirtos nuomonės ir griežto žodžio. Taigi, visų pirma varginančiai, bet mokiausi to, kaip ant modelių atsiranda visi drabužėliai, aksesuarai ir kitas grožis.

Bent valandą mane grimavo. Ir tai supratau, jog dar labai pasisekė, mat abi su visažiste buvom sutarę, kad makiažas bus kuo natūralesnis. Tai tik įsivaizduoti galiu kiek ant tos kėdės praleidžia tos merginos, kurioms daromas rimtas makiažas :)

O dar šviesų sudėliojimas, tinkamo kūno ir galvos rakurso suradimas… Ten stovėdama supratau, kad merginos nuolat „nardančios“ šiuose fotografavimosi vandenyse yra tikrai labai ištvermingos. Tačiau ir vėl man pasisekė dėl to, kad pati fotografė, dirbusi su manimi, yra labai pozityvus žmogus, atrodytų, keliais žodžiais sugebantis uždegti tave vėl ir vėl. Todėl pats fotografavimasis, nors ir truko ilgai, tačiau dėka žmonių dirbusių kartu tą vakarą, viskas buvo žymiai lengviau, nei įsivaizdavau :)

Būna fotografuoja tave ir jauti, kad neatskleidi visos savęs, kad šypsais tik vienu lūpų kampučiu, kad net akys nesišypso, kad atrodo ta nuotrauka turi tik dalelytę tavęs. O štai beisofotografuodama šiam žurnalui dėka fotografės šypsojausi visa savimi, kiek tik nešė jėgos :)) Matyt fotografė aptiko tą stygą, kurią užkabinus įsijungia vidinė liepsnelė. Kokia ta styga? „Nusišypsok mylimiausiam savo žmogui“.

Apskritai, tai buvo labai įdomi patirtis, labai įdomu buvo duoti interviu jų žurnalistei, labai įdomu buvo pajausti ką reiškia būti ant žurnalo viršelio ir tam įvykiui dar tikrai daug iki tol ruoštis. Daug išmokau, o rezultatą pamatysime gruodžio viduryje. Tarp žurnalų ieškokite merginos su besidraikančiomis šviesiomis garbanomis, rausvomis lūpomis ir ryškiai žalia suknele :) O viduje rasite ir mano pačios rašytą straipsnį šiam žurnalui – nuo šiol kiekvieną mėnesį ten turėsiu savo skyrelį!

MOKAUSI BŪTI VADOVE. Jau kelias savaites vienoje didelėje įmonėje dirbu internetinių projektų vadove. Vėl gi iš šono atrodo, kad juokas yra būti vadovu – pavadovauji ir baigta. Tos pačios įmonės direktorius įsidarbinimo dieną manęs paklausė kuo noriu būti užaugusi. Aš negalėjau atsakyti į šį klausimą ir jo paklausiau to paties, o jis pamąstęs atsakė: „Užaugęs noriu būti profesionaliu vadovu“. Jeigu šitiek pasiekęs žmogus taip atsako, matyt tikrai nėra lengva būti geru vadovu ir to taip pat reikia nuolatos mokytis.

Mano darbas neatsiejamas nuo žmonių – nuolatinis bendravimas, užduočių skirstymas, delegavimas, sugebėjimas ne tik pagirti, bet ir konstruktyviai kritikuoti, išlaikyti šilumą tarp kolegų, bet kartu palaikyti subtilią pagarbą, bei autoritetą.

Didelę įtaką daro mano amžius, kas reiškia iš ankstinį neigiamą nusistatymą. Todėl žingsnis po žingsnio mokausi užsitarnauti žmonių pasitikėjimą ir įrodyti, kad nepaisant savo amžiaus galiu būti tokiose pareigose ir atlikti visus darbus taip pat kokybiškai, kaip ir vyresnio amžiaus bei didesnės patirties žmogus. Iš pat pradžių būna velniškai sunku, bet su laiku, jei eini kryptingai to link, neišvengiamai užsitarnauji pasitikėjimą. Juk darbai patys šneka už save :)

Diena po dienos jaučiu kaip tobulėju, kaip pasimokau iš įvairių situacijų. Žinoma, suklydus iš pradžių papyksti pats ant savęs, tačiau apsižioplinus tuoj pat stengiuosi padaryti iš to išvadas. Tobulėjimas tokioje aplinkoje milžiniškas, nes kiekvieną akirmiką kiekvienas tavo veiksmas duoda tam tikras pasekmes. Diena iš dienos ugdausi gebėjimą į kiekvieną klaidingą savo žingsnį žiūrėti kaip pamoką, o kiekvieną laimėjimą priimti kaip atlygį už pastangas. Čia labai svarbu visur išlaikyti tą aukso viduriuką, nes bet koks kraštutinumas tokiam darbe sugrįžta bumerangu. O kuo toliau, tuo man vis labiau ir labiau atrodo, kad tikras menas yra mokėti išlaikyti tą pusiausvyrą!

MOKAUSI BŪTI GYVENIMO DRAUGE. Labai dažnai ir pati darau didelę klaidą. Pusę dienos pragyvenu darbais, studijomis, rūpesčiais, kitais žmonėmis ir jų problemomis, o tuomet grįždama namo visa tai parsinešu su savimi. Draugas man tada vis sako: „Grįžk pas mane“. Nepažįstu kol kas tokio žmogaus, kuris tobulai tai sugebėtų – grįždamas pas šeimą, palikti visus darbus už durų. Atrodytų tai kam čia stengtis? Kam siekti to, kas tiesiog savaime nėra mumyse? Apskritai, kam palikti tuos reikalus už durų? O gi tam, kad kai sugebi tai padaryti, turi tokią dieną, kurią gali pavadinti tikrai laiminga. Aš asmeniškai, jaučiuosi laimingiausia būtent tada, kai dieną esu pilnai darbe, veiklose, o būdama su mylimais žmonėm esu pilnai su jais.

Vėl gi, beproto sunku kiekvieną dieną taip nugyventi, tačiau kas ieško, tas randa, kas siekia, tas gauna. Drauge su draugo pagalba, drauge su pačios noru to mokytis, manau, su laiku to pramoksiu :) Nes anokia čia laimė visą parą gyventi tik darbais ir anoks čia tada privalumas turėti šeimą, kai grįždamas pas ją parsineši sau į kompaniją tuos pačius rūpesčius.

Šį trijų žingsnių receptą ką tik užsidėjau pas save ant desktop’o, gal ir jum pravers!:

Post Scriptum
Skaitau dabar pati tą įrašą ir jaučiu kaip viskas surimtėję :) Tačiau, manau, kad tai ženklas, jog ir dabartinis gyvenimo etapas yra kiek rimtesnis, kiek subtilesnis ir pilnas visokiausių sudėtingų peripetijų. Tačiau džiaugiuos, nes nauji vėjai visuomet atneša ir naujas patirtis. O tai reiškia mokymąsi ne tik universitetui, bet ir mokymąsi gyvenimui.

Iveta

Rodyk draugams

APIE SAVĘS “PERKROVIMĄ”

Rašiau įrašo pradžią bent dešimtį kartų ir vis ištrindavau. Taip daug nepasakyta, kad jau net nebežinau, nuo kurio čia galo ir pradėti. Matyt nuo pradžių. Po viso Šypsenos epidemijos turo pasijautė didelis nuovargis. Ne vien darbams, o ir žmonėms, kurie paskutiniu metu nuolat iš manęs ko nors prašydavo, klausinėdavo, o aš jau galėjau atsakinėti automatu, nes visi klausė to pačio, o taip atsakinėti jokio malonumo. Nuolatinis telefono skambėjimas, žinutės, el.laiškai, susitikimai, reikalai… Supratau du dalykus. 1.Laikas pailsėti. 2. Laikas rinkti komandą darbui su akcija, nes vienam žmogui viską nulaikyti ant savo pečių (kokybiškai) yra velniškai sunku. Po Šypsenos epidemijos skyriau laiko sau, nes jau buvau visai užmiršusi, ką tai reiškia. Tegu šis įrašas ir bus apie tai, kas buvo nuveikta, kol buvau dingusi iš eterio.

ATOSTOGOS. Paskutinę akcijos naktį Nidoje sulaukiau skambučio iš draugo. Jis tuo metu buvo Vengrijoje, šaudymo iš lanko Pasaulio čempionate - pranešė, kad nuo šiol jis aštuntas pasaulyje savo amžiaus grupėje. Tada ir supratau koks skirtumas tarp džiaugsmo mylimo žmogaus pergale ir bet kurio kito. Kai tu džiaugiesi kito pergale, paprastai viduje užkabinama ir ta balto pavydo styga. O štai, kai džiaugies mylimo žmogaus pergale, ją priimi taip, tarsi ji būtų visiškai tavo.

Kipras: „Kaip tu? Pailsėjai Nidoj?”

Aš: „Nu žinai, toks čia ir poilsis. Vistiek galva perpildyta mintim apie akciją, norisi jau pailsėt rimtai.”

Kipras: „Grįšiu į Lietuvą ir padarysim tau atostogas, važiuojam prie jūros?”

Aš (išsišiepus iki ausų): „Važiuojam”.

Prieš išvykstant prie jūros, turėjau į Škotiją išlydėti ir geriausią draugę. Nėra lengva suvokti, kad nebebus taip, kad tik vos kas ir galėsi pas ją nubėgti, išpasakoti iki slapčiausių smulkmenų ir kartu spręsti problemas. Tas išlydėjimas nenorom prisidėjo prie nuovargio po visos akcijos ir norėjosi tik vieno - poilsio nuo visko, pabėgti. Sekančią dieną iš pačio ryto išvykom į Šventąją.

Turbūt ten labiausiai ir atsigavau. Fantastiškas oras, turkiška Baltijos jūros šiluma, vakariniai pasibuvimai palei saulėlydį, pasivaikščiojimai po žvaigždėmis, naujas reiškinys mūsų draugystėje - šeimyniškumas, buitis (net tai atrodė vienas malonumas!) ir svarbiausia, kad tomis dienomis šalia buvo žmogus, kuris palaiko labiau nei bet kas kitas ir tiki manim net tada, kai aš pati savim abejoju.

STUDENTAVIMO NAUJIENOS. Grįžau po šių atostogų neįtikėtinai rami ir atsipalaidavusi. Matyt galutinai įsisamoninau tai, kad nepasiant to, kur gausiu kvietimą studijuoti, visada rasiu kaip ir kur prasisukti, nes studijos man yra visiškai ne rodiklis. Gavau kvietimą į VGTU Kūrybines industrijas valstybės finansuojamą vietą. Ir juokai juokais, bet dar net abejojau ar įstosiu į mokamą vietą, o čia še tau. Na, galutinai susitvarkiau visus dokumentus, priėmiau kvietimą. Tiek apie studijas :) Daug kas klausia kokie planai su studentų atstovybe. Jei atvirai, iš pradžių maniau, kad būtinai jungsiuosi - juk pati tiek veiklos turėjus ir tebeturiu, tikrai turėsiu kuo prisidėti prie šių žmonių. Bet galiausiai uždaviau sau klausimą „Ko iš tikrųjų noriu aš? Ar tai tikrai yra būtent tai, ko noriu aš?”. O atsakymas buvo labai paprastas - ne. Į studentų atstovybę linkau labiau dėl to, kad nariai turi vardą universitete, tam tikrą „galią”, užsiima daugybe veiklų, kuriomis neužsiima visi kiti.

Atidžiau pasvėrus savus norus ir planus supratau, kad taip, jungtis ten turiu, bet tik vienu tikslu - pasiūlyti bendradarbiavimą plečiant Šypsenos epidemiją. Kitkam vargu ar turiu noro ir laiko, nes su Šypsenos epidemija planai labai išaugo, tapo dar ambicingesni ir šiuo metu tai yra pats didžiausias ir svarbiausias mano tikslas.

„HOLIDAY NEVER ENDS”. Po viso popierizmo universitete susitvarkymo ir vėl kibau į aktyvų poilsį :)) Su draugu važiavom į Druskininkus, kur vyko jo varžybos. Susipažinau su daug nepatikėtumėt kokių draugiškų žmonių. Toks jausmas, lyg tam, kad imtumeisi šaudymo iš lanko, turi būti išsiugdęs ir aukštą draugiškumo, šiltumo bruožą. Tik tokius žmones ten ir matau, o gal matau, tai ką noriu matyti? Bet kuriuo atveju, laiką išnaudojau labai produktyviai. Ne tik, kad spėjau stebėti Kipro varžybas, bet dar ir susipažinti su keletu žmonių, kurie greičiausiai ateityje jungsis prie Šypsenos epidemijos, spėjau ir pati pašaudyti ir visai nelogai!

Praėjusį savaitgalį mano senelis, arba Diedulis, kaip mes jį vadinam, šventė savo jubiliejų, todėl ir vėl išvykau iš Vilniaus į Alytų. Būtų dar vienas eilinis jubiliejus, bet man jis toks nebuvo. Drauge važiavo ir Kipras. Gal kiek nerimavau dėl to, kaip giminaičiai jį priims, juk niekada iki šiol nei vieno draugo taip rimtai nepristatinėjau, niekada nekviečiau į giminės vakarus ar šventes. Ir likau giliai nustebinta. Visų pirma tai mama ir teta vos ne alpte alpo iš džiaugsmo, kad jis yra. Kipras ir šiaip maisto megėjas, ir virtuvėj suktis jam ne problema, tai jau galima numanyti, kad giminaičiai tikrai nepasikuklino to išnaudoti :D Mūsų šeima turi tam tikras tradicijas ir „ritualus”, kurie yra tarsi garbės reikalas. Pavyzdžiui, Diedulis, per kūčių vakarą visada pjausto obuolį skiltelėmis ir dalina šeimai. Taip ir mano tėtis, visada yra tas, kuris, pavyzdžiui, atnešdavo gėlo vandens iš šulinio sode. Šįkart tai buvo perleista Kiprui. Iš pažiūros kiti net nepastebėtų, bet žinant šiuos „ritualus”, man buvo labai gera matyti, kad štai Kipras tapo mūsų šeimos nariu.

DARBAI, DARBELIAI. Nuo Rugpjūčio ir vėl dirbu Gauminoje. Rašiau vidiniam naujienlaiškiui įrašiuką apie buvimą čia iš naujo, tai pasidalinu ir su jumis :)

Grįžus į Gauminą pastebėjau ne vieną pasikeitimą ir šiuos ekstremalius pokyčius, manau, būtų galima sudėti į keletą žodžių - atjaunėjęs kolektyvas, praktikantai, pagerėjusi sistema irrr….dingę rytiniai.

ATJAUNĖJĘS KOLEKTYVAS. Karts nuo karto užsukant į Gauminą vis stebėjausi kaip čia vienas, čia kitas naujas veidas atsiranda. Dabar sugrįžus padirbėti supratau, kad per tuos metus visas vadybos skyrius išskyrus keletą žmonių spėjo pasikeisti. Gal kiek liūdnoka dėl to, kad išėjo ir labai mėgti žmonės, bet kartu ir džiaugiuosi šituo vadybos komandos pasikeitimu - toks jausmas, lyg Gauminoje padvelkė naujais vėjais, idėjomis. O tai labai svarbu tokiai įmonei kaip Gaumina - neapkerpėti.

PRAKTIKANTAI. Šviežias žvilgsnis, jaunatviškas maksimalizmas, siekis šio to daugiau, atkaklumas. Žiūriu dabar aš į tuos tris žmones ir prisimenu save praėjusią vasarą. Jaučiuosi šiek tiek prisidėjusi prie to, kad Gauminoje dabar yra ne vienas ir ne du praktikantai. Manau, įnešiau gražią tradiciją ir įrodžiau, kad amžius ir patirtis joks ne rodiklis. Ir šiaip jau praėjus tą visą praktikanto dalią turbūt norėčiau senbuviams pasakyti tik viena - dalinkitės tuo, ką žinot, duokit šiems jauniems žmonėms begalę patarimų ir kritikos, nes taip mes augam. Dar iki šiol prisimenu vieno iš išėjusių GMN žmonių žodžius: „Žinai dabar per visus šiuos metus suprantu vieną ir patį svarbiausią dalyką šiam darbe - degančios, kibirkščiuojančios akys. Kai to nebelieka - laikas imtis šio to naujo, todėl išlaikyk tai kiek galima ilgiau”. Tai palinkėjimas dabartiniams praktikantams :)

PAGERĖJUSI SISTEMA. Gaila nemačiau viso progreso, tačiau dabar matau, kad daug griežtumo, bet kartu ir sistemingo darbo įnešė Ernesta. Matau, kad dar ir dabar tikslus sistemos laikymasis, tilpimas į taisyklių rėmus nėra mūsų stiprioji vieta, tačiau viena galiu tikrai pasakyti - nėra ką lyginti su metais atgal. Todėl nežinau ar čia Ernestai, ar visiems už pastangas reikia skirti pagyrimą, bet smarkokai pasistūmėjot :)

DINGĘ RYTINIAI. Taip, taip, anksčiau visiem tvarkingai atsikelti ir suspėti, ir net pasiruošti reikėdavo kiekvienam rytiniam vadybos susitikimui. Bet iš kitos pusės tai buvo lyg prieskonis visai dienai, man rytiniai susitikimai buvo savotiškas inspiration‘as. Dar dabar prisimenu vieną iš rytų kai piešėm ant Gauminos indų. Išgirdus apie tai, kad šiuo metu rytinių nėra, pagalvojau, kad, na gal ir teisingai - vietoj to atsirado projektų planavimas. Bet kai ketvirtadienį Goda pravedė rytinį ir vėl tai buvo lyg didžiulė įkvėpimo banga visai dienai, aš supratau, kaip labai to trūksta. Juk tai ne tik eilinė prezentacija, tai laikas, kada gauname dozę naujovių, įdomiausių dalykų ir pasibuvimo drauge. Laikas, kada suprantame, kad reikia ne gyventi iš šio darbo, o juo gyventi.

Post Scriptum
Ir aš dar vis dievinu penktadienio bandeles su pienu - vien dėl to čia yra verta sugrįžti :)

O jeigu jau užbaiginėjant šį ilgą įrašą… Tai tikiu, kad visi būna „perdegam” ir visiem būna dienų, savaičių ir net mėnesių „kaip tyčia”. Bet matyt jie tam ir yra, kad vėl pakiltumėm, kad vėl pasileistume „kalnų vartyti”.

Kibirkštėlių akyse ir nepakartojamo savaitgalio!

I.

Rodyk draugams

ATLEISKIT, MOTERYS, BET TAI IR VYRAMS!

Kovo 8d. Kur tik bepasisuksi, visos moterys gyvena šiandien vyrų sąskaita. Kalnai gėlių: geltonų, raudonų, įvairiaspalvių ar išskirtinai retų. Galybė komplimentų: paprastų, nuoširdžių, kuklių ir netikėtų, keliančių gražiausias emocijas ir verčiančių šypsotis širdimi. Šimtai bučinių: į skruostus, į lūpas, lūpų kampučius, kaktą ar akis. Įdomu kiek moterų šiandien delnais uždengė iš nuostabos veidą. Įdomu kiek moterų šiandien “tirpo” glėby vyrų. Ir įdomu kiek tų pačių moterų pagalvojo ką iš tiesų mes, mielosios, švenčiame.

Oh, džiaugiaus visą dieną suaktyvėjusia vyruomene, kurią, garbės žodis, myliu iki begalybės. Ir iš tos meilės rašau šį įrašą. Jaučiu pareigą pasakyti, kad šitokia diena yra ne moters kulto dievinimui. Oi ne, tai diena tam, kad vyrai prisimintų ką jiems reiškia moterys, o taip pat ką vyrai reiškia mums, moterys! Šiandien Jegoras guodėsi dėl to, kad vyrai neturi tokios dienos. Bet ar nevertėtų į šią šventę pažvelgti giliau… Be vyrų ši šventė net nebūtų šventė. Taip, kad derėtų krykštauti ne vien dėl gautų gėlių kiekio, ne vien dėl kojas pakertančio komplimento, o dėl to, kad šis nuostabus vyras štai stovi priešais ir kelia Tau šilčiausius jausmus, kad jis, drąsuolis, dovanoja dalelę savęs. Tai metas mums lygiai taip pat prisiminti, kad be vyrų, mes nei velnio nebūtume tokios laimingos, kokios esam, kad ir šiandien. Tai ir drįstu teigti, kad moters diena, kovo 8-oji, iš tiesų yra ir tokia pat vyrų diena. Tik štai čia jau mūsų pareiga, moterys, ne save kelti ant aukščiausio laiptelio, varžytis su draugėmis ar kaip kitaip iškreipti šią dieną, o kaip tik - kiekvienam vyrui, kuris sako: „Su tavąja diena”, atsakyti: „Be jūsų šita šventė net nebūtų šventė, taip, kad ir Tave su ja”.
Ei, kiekvienas mano žmogau, kiekvienas, vyre, kurį tik kada nors apkabinau, kurį glaudžiau prie savęs ir dovanojau dalelytę moteriškos šilumos. Kiekvienas žinokite, kad šią dieną dar labiau džiaugiuosi, jog Dievas (ar kas ten bebūtų) sugalvojo jus sukurti, dėkoju toms moterims, kurios užaugino Jus tokius artimus mūsų širdims ir kūnams. „Tirpstu” iš laimės dėl to, kad Jūs padedat mums sužydėt kiekvieną gyvenimo dieną, kad spinduliuojame šypseną labiausiai tik dėl Jūsų visų poelgių, staigmenų. Dėl to, kad neišvengiamai su gražiausiais prisiminimais susiję Jūs, gyvenimo vyrai. Dėl to, kad esate mūsų logika, kurios, na pripažinkim, mes pačios karts nuo karto pasigendame. Lenkiu galvą prieš tą, kuris sumanė vyrą padaryti pagrindiniu gyvenimo ingredientu, kuris užpildo gyvenimo taurę iki ypatingos pilnatvės.

Su kovo 8-ąja, moterys ir vyrai, drauge mes esam pati „kiečiausia komanda” :)

IS.

Rodyk draugams