BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

IR ŠUO GYVENIME GALI ŠĮ TĄ NULEMTI

Per savo gyvenimą augau drauge su keturiais ar net penkiais šunim. Ir tik dabar ėmusi skaičiuoti, suprantu iš kur ta meilė gyvūnams ir tokios pastangos dabar jau savo šunį užauginti geru draugu. Tai tėvų nuopelnas, nes vaikai užaugę su augintiniais visai kitokie. Matyt ir aš jaučiu kažkokią tai pareigą pratęsti tą tradiciją ir kažkada savo vaikams įdiegti tuos pačius jausmus gyvūnams.

PIRMAS MANO ŠUO - DORA (PRANCŪZŲ BULDOGĖ). Tuo metu dar gyvenome Alytuje. Kažkokiais reikalais aš ir tėvai išvažiavome į Vilnių. Užsukome pas gimines. Internetas tuo metu buvo kažkoks “kosmosas”, bet jau tada supratau, kad baisiai naudingas dalykas. Tai štai giminės, nugirdę tėvų mintis apie ieškomą šuniuką, sakė: “pažiūrėsime internete”. Pamenu, kad po to važiavome į Kauną, kur jau visai vėlai užėjome į didelį kambarį. O ten bėgiojo keletas šuniukų – prancūzų buldogų. Viena buvo visa juoda, su baltu pilvuku ir dviem baltais taškiukais ant kaklo. Vadino ją “Boruže”. Kai vežėmės ją į namus, ji automobilyje sugebėjo padaryti viską, ką turbūt galėjo, bet tai nereiškė, kad mes ją mylėsime mažiau. Vieną kartą bandžiau ištraukti jos užstrigusį kaulą, o ji įkando man taip, jog dar dabar turiu pailgą randelį ant vienos rankos piršto, bet net ir tai nereiškė, kad aš ją mylėsiu mažiau. Ir net prieš gerą savaitę sesės pasakyta frazė man priminė, kad turbūt dar ir dabar, kai jos jau nebėra, aš jos nepamiršau. Sesė pasakė: “Aš gerai prisimenu, kai atėjau prie tavęs ir pasakiau, kad Doros nebėra, o tu nieko nepasakei ir toliau kažką darei”. Tiesa yra tokia, kad nenorėjau sesėms parodyti kaip man buvo skaudu. Nes aš pati ją paskutinėmis valandomis nešiojau ant rankų jau visą cypiančią iš skausmo ir negalinčią judinti galinių kojų. Ir kas baisiausia, aš pati negalėjau padaryti nieko, kad tai praeitų ir jai pagerėtų. Turbūt visada galvosiu, kad nesąžininga buvo tai, jog tiek metų kartu augus aš galiu tik stebėti kaip ji mus palieka.

DVIEJŲ ŠUNŲ NEPRARASIM. Nebepamenu ar tikrai sekančią dieną po to, bet tėtis sulaukė skambučio iš tetos, gyvenančios Trakuose: “Radome leisgyvį šunį, ar galėtum nuvežti pas veterinarą?”. Nuvežus daktaras pasakė: “Palikit, nieko čia nebepakeisi”. O tėtis nesutiko ir pasakė, kad negali prarasti dviejų šunų vienu metu. Paėmė ją tokiame stovyje kokiame rado ir parvežė namo pas mus. Ji visa virpėjo, bijojo prisilietimų ir bet kokio staigesnio judesio. O buvo juoda kaip smala, bet kaulai iš bado taip kyšojo, jog atrodė, lyg tie šunys, kurių veislei tai būdinga. Dabar, jau turbūt po kokių 3, o gal net daugiau metų, ji tokios pat juodos lyg smala spalvos, papilnėjusi, grakšti, baisiai meili ir kuo sveikiausia. Tėvai parsiveždami ją į namus, patikėjo, kad praradus vieną šunį, gavo vietoj jo kitą ne atsitiktinai. O aš kažkaip jos niekada taip nebeprisileidau kaip ankstesnio šuns. Gal tas amžius tuo metu darė savo, kai kūriausi savo pasaulio taisykles ir maištingai laikiausi tik jų… Taip ir pasiliko, kad tėvai jau nebekartojo “šuns norėjai tu”, nes iš tikrųjų antrasis šuo tapo labiau tėvų šuniu. Ir aš dar iki šiol jaučiu tą skirtumą. Bet tai nereiškia, kad pats šuo mane mylėjo mažiau. Dar ir dabar užsukus pas tėvus ji atrodo tuoj prašneks iš to džiaugsmo, kad tu čia :)

SAVA ŠEIMA - SAVAS ŠUO. Kažkada su tėvais matėme kaip vienas labradoras maudosi ežere ir po to paklusniai atbėga pas šeimininką, o tas šviesus kailis! Tą akimirką pagalvojau, kad vieną dieną tokį turėsiu ir aš. Na, o dabar aš turiu jau savo šeimą ir tuo pačiu turiu tą lauktą labradorą vardu Atila. Ir kai geriau pagalvoju, jau kokia pusę metų nebuvo tokios dienos, kad nenusišypsočiau vien dėl Atilos. Mes jo nelepinam ir tikrai neleidžiame visko, ko tik jis užsinori, tačiau dabar aš gyvenu su pirmu šuniu savo gyvenime, kuris būtų toks atsidavęs ir toks mylintis mane. Jis visada būna šalia. Nuo pačių pirmų dienų jis neatsiplėšdavo nuo mano kojų, o kai paaugo ir nebetelpa ant jų, vis gulinėja kur šalia. Net esant tualete, vonioje ar kitame kambaryje, žinau, kad iš ten išeinant turėsiu duris atidaryti atsargiau, nes už jų ištikimai lauks jis. Net išgirdęs kokį griežtesnį žodį, jis vistiek po kurio laiko ateina ir lyžteli žandą. O mes su Kipru vis vienas su kitu susižvalgome ir sušnibždam: “Koks jis nerealus”.

Kartais tikrai imu manyti, kad visi šunys, su kuriais augau mane vis kažko išmokė ir kažkokia dalelyte esu kas esu dėl jų. Už tai ačiū tėvams. Nežinau ar jie sąmoningai mus su sesėmis nuolat laikė prie gyvūnų, tačiau užaugome tikrai mylinčios tai, kas gyva. Aš lygiai taip pat tikiuosi, kad kada nors Atila jau užaugęs ir mūsų vaikus išmokys gyvenime labai daug. Ir viena iš svarbiausių pamokų bus ta, jog šuo myli tave besąlygiškai – nepriklausomai nuo nuotaikos, dienos ar oro. Žmogus turėtų dažniau pasimokyti iš gyvūno kaip iš tikrųjų mylėti.

Rodyk draugams

DIENA MŪSŲ GYVENIMO ŽMONĖMS

Gyvenime sutinkame labai daug žmonių, su kai kuriais praleidžiame vos keletą sekundžių, kitiems skiriame ir minutėlę vieną kitą, dar kitiems valandas, o štai galiausiai kai kuriems paskiriame ir visą savo gyvenimą. Šiandien sutikome antrus metus drauge su mano Gyvenimo žmogumi, todėl noriu pasidalinti keletu palinkėjimu visiems laukiantiems nesulaukiantiems ir vasario 14d.:

Draugystės. Būkite vienas kitam nepakeičiamais draugais, palaikančiais vienas kitą net ir sunkiausiose akimirkose. Sudėkite kardus ir žygiuokite per gyvenimą bendromis jėgomis.

Ryšio. Tegu jus jungia nematoma gija, kuri stipresnė už bet kokį metalą, bet kokias audras ir sunkumus. O mato ir jaučią ją tik du – Jūs.

Energijos bendriems tikslams. Niekada nestokokite jėgų ir energijos įgyvendinti tam, apie ką pasikalbate prieš miegą, apie ką pasvajojate. Pildykite didžiausias ir beprotiškiausias savo svajones, tegu jos niekada neapsineša dulkėmis.

Aistros vienas kitam ir gyvenimui. Tegu jūsų akyse šoka kibirkštėlės, tegu Jumyse vis dega ta aistros liepsnelė vienas kitam ir visam gyvenimui. Žingeidžiai imkite iš gyvenimo viską, ką jis duoda, dekite aistra!

Minčių skaitymo. Jauskite vienas kito norus ir troškimus. Per dažnai gyvename tik sau ir nepastebime to, kas sukasi mūsų mylimųjų galvoje ir širdyje. Paklausykite, juk ten sukasi tiek daug visko!

Idėjų kasdienybei nuspalvinti. Būkite idėjų varikliukai, kurie nuolatos kuria naujas idėjas ir stebina vienas kitą. Spalvinkite visus sunkius pirmadienius ir kitas dienas ryškiausiomis spalvomis, spalvinkite, tai, kas jau tapo rutina. Juk tam nereikalinga proga!

Namų pulsuojančių jaukumu. Kurkite ir puoselėkite namus, kurie taps Jūsų užuovėja, jūsų pabėgimo nuo problemų, darbų, reikalų vieta. Prieš užeidami į namus, už durų palikite viską, kas nuliūdintų Jūsų mylimuosius. Čia turi gyventi tik teigiamos emocijos.

Bendrumo jausmo. Rečiau sakykite “aš” arba “tu” ir kuo dažniau tarkite “mes”. Žvelkite ne į vienas kitą, o viena kryptimi ir jauskite, kad tampata kažkuo labai bendro, vientiso ir mylinčio vienas kitą besąlygiškai.

Ošiančių jausmų jūros. Pirmi metai drauge būna nuostabūs – staigmenos, idėjos, begaliniai siekiai. Vėliau ta jausmų jūra nurimsta ir tik viena kita bangelė nusirita iki kranto. Buvimas kartu daug metų nereiškia, kad turime tramdyti tą jūrą. Tegu ji ošia, tegu ji siaučia ir rėkia visam pasauliui apie tai, kaip mylite vienas kitą.

Daug juoko drauge. Išmokite viskame įžvelgti gerąją pusę, džiaukitės tuo, kas gero įvyksta Jūsų gyvenime ir iš širdies juokitės iš to, kas ne taip džiugina. Dviese lengviau panešti visus gyvenimo sunkumus, o dar geriau išmokti ir iš jų pasijuokti!

O pabaigai, pažvelkite į savo antrąją pusę, kuri dabar virtuvėje, kažkuo užsiima, kažką veikia ir dabar įsivaizduokite tą pačią virtuvę tuščią ir be jo. Skirtumas yra ir didelis, tiesa? Tausokime tai ką turime :)

Iveta

Rodyk draugams

LOPŠINĖ MANAM GYVENIMUI

Žinote, galbūt atpažinsite ne vienas ir save šiose viena paskui kitą bėgančiose raidėse, žodžiuose ir sakiniuose. Aš to ir linkiu - tegu visa tai įsupuoja ir Jūsų mintis, tegu jas kiek sudrumščia ir tada sudėlioja į teisingus stalčiukus. Visai kaip lopšinė tegu užliūliuoja jus prasmingam gyvenimui. O aš jau visai už kelių valandų pradėsiu gyventi 21-us savo gyvenimo metus ir tęsiu šias savęs paieškas, atradimus, vidines dilemas ir tikėsiuosi, kad tokių išvadų kaip šiandienos vis daugės ir jos taps vis labiau brandesnės ir patikrintos laiko.

IEŠKOTI PRIEŽASČIŲ KODĖL VERTA TAI PADARYTI, O NE ATVIRKŠČIAI. Jeigu norisi didelio, tikro ir ilgai svajoto labradoro retriverio draugijos šeimoje, imti ir jį įsigyti. Tegu nors ir iš pačių Mažeikių į Vilnių parsivežti jį namo. Priežasčių to nepadaryti visada bus begalybė ir viena. Tačiau įsiklausęs į vidinį balsą po pirmos dienos su juo, suprasi - tai buvo vienas iš geriausių sprendimų, kuriuos esi priėmęs gyvenime.

VIS DĖL TO DOKUMENTAI - SVARBU. Pasirašius sutartį įsidarbinant pasirūpinti, kad turėtum pilnai užpildytų dokumentų kopiją ir sau. Nes gali įvykti taip, jog pažadėtos kopijos taip ir negausi, o įmonė galiausiai bankrutuos ir suklastojusi buhalteriją išmokės 8% to, ką iš tikrųjų buvo skolinga.

SAUGOTI SAVO ŠEIMĄ. Sako, kad iš prigimties moteris yra panaši į vilkę. Kai pavojus iškyla gaujai (šeimai), vilkė turi pasitelkti savo vilkiškus instinktus ir gaują apsaugoti. Ypač tada, kai į vilkų gaują, kurioje dominuoja viena vilkė, nori įsmukti antra labai įnoringa ir mokanti manipuliuoti kitos gaujos vilkė. Taip ir moteris tokioje situacijoje turi įjungti ne agresiją, ne impulsyvumą ar emocijas, o šaltais nervais parodyti kitai vilkei jos vietą. Tai pamoka, kurią kaip ir vilkų gaujai, taip ir šeimai išmokti labai naudinga!

BUVIMAS SU TIKRAIS DRAUGAIS. “Draugai” esantys su tavimi tada, kai jiems tai paranku ir naudinga, yra tarsi mažučiai vampyrai. Sekundė po sekundės čiulpiantys iš tavęs džiugesį ir kibirkštėles akyse. Gyvenimas ne toks jau ir ilgas, kad švaistytume jį beprasmiems pokalbiams ir tam, kas mus sekina ar liūdina. Labai svarbu paklausti savęs su kuo jautiesi taip, lyg norėtųsi šoktelti nuo žemės. Tai štai būtent tie žmonės ir yra tai, kas turėtų būti vadinama “draugais”.

DARBAS TURI KELTI MALONŲ KUTENIMĄ KAŽKUR NETOLI KRŪTINĖS. Prieš įsidarbinant vertėtų savęs paklausti ar ši įmonė panaši į “Apple” ar į “Microsoft”? Žinoma, tiek vienas, tiek kitas turi savų pliusų ir minusų, tad ir vertėtų išsiaiškinti kokios įmonės tipo žmogus esate Jūs. “Apple” tarsi labiau atspindi mano pačios vertybes ir mano požiūrį į gyvenimą. Taigi renkantis darbą atradau vieną svarbų dalyką, jis turi būti Apple kompanijos tipo, ne atvirkščiai. Jokie pinigai nekompensuos patirtų stresinių situacijų, nužudytų nervų ląstelių ir to, ką pridirbsite eidami iš proto kol būsite nemėgstamoje darbovietėje. Patikėkite, suradus savo tipo įmonę, viskas tampa taip paprasta - dirbi ir mėgaujiesi tuo, ką kuri. Paprasčiau ir būti negali.

NEPASIDUOTI. Net ir tada kai galutinis pažymys jau nieko nebenulems, tačiau matai, kad dėstytojas neobjektyviai įvertino tavo atliktą darbą, būtina kovoti iki galo. Ypač tada, kai darbas buvo atlikinėjamas pusę metų. Galbūt galų gale dėstytojas net ir nepakels to pažymio, bet pripažins, kad buvo pasielgta neteisingai - o tai bus didelis ir svarbus pasiekimas visai komandai.

TAI KO IEŠKAI ATEINA TADA, KAI NUSTOJI IEŠKOTI. Kai viename bute mums pasiūlė “kur nors palikti, atiduoti ar užmigdyti šunį”, kad galėtume įsikelti gyventi, buvome visai praradę viltį rasti tinkamą butą nuomai. Bet tada pasakiau: “Pamatysi, rasim butą, kuris bus geriausia ką galėjom surasti”. Nustojome išgyventi dėl kiekvieno aplankyto ir nenusisekusio buto ir tą pačią dieną radome tai, ko ir buvome ieškoję. Auksinė taisyklė.

LEISTI KŪRYBIŠKUMUI IMTI VIRŠŲ. Jeigu viduje turi užslėptą kūrybiškumą, kuris nuolat braunasi viršun, ir šaunu! Duok jam viršų. Su juo gyventi žymiai linksmiau. Jis lyg kreidelės, niūrius dalykus nuspalvina ryškutėlėm spalvom. Na, kad ir tą nuobodžią sieną namie paverčia nestandartine eglute, kurioje sutelpa tai, ką vadini Kalėdomis.

KOMPLEKSAMS NĖRA LAIKO. Nustok kompleksuoti, padaryk tai, ką norisi. Turi idėją apie save su ant nugaros nutapytomis stygomis ir vos trupučiu šilko ant kūno? Įgyvendink tai. Nesvarbu, kad ši nuotrauka dūlės asmeniniuose archyvuose, tačiau tu ilgai prisiminsi, kad nėra ko komplesuoti dėl to, ko norisi.

Linkėjimai mano nepailstantiems skaitytojams! :)

Iveta

Rodyk draugams

NAUJAS KARŽYGYS MŪSŲ GYVENIME

Nežinia iš kur atėjo tas vardas – gal kažkur netyčia pamačiau, galbūt prisiminiau filmą ir pagrindinį aktorių, kuris man visada patiko, o gal vėliau perskaityta vardo reikšmė “užkabino”, o gal tiesiog kas pašnibždėjo – Atila.

NAUJA ŠEIMA. Jis gimė pats paskutinis ir pats didžiausias. Moteris, iš kurios parsivežėme Atilą, dar pajuokavo: “Matyt išstūmė visus kitus”. Pamatėme jį pirmą kartą tik tą dieną, kai jį mums atvežė iš Mažeikių į Vilnių. Jis buvo labai ilgai lauktas. Iki to susitikimo matėme daugybę jo nuotraukų, filmuotos medžiagos – jis atrodė tobulai įsipaišys į mūsų šeimą. Na, su juo susitikus, tiesą sakant, supratome, kad iš tiesų tas mielas šunytis turi dar ir kokį charakterį, bet tai įnešė tik naujos energijos į šeimą. Jau pačią pirmą dieną Atila susipažino su Kipro mama, su būsimo “draugelio” juodo labradoro Bučkio šeimininkais Justina ir Matt’u ir žinoma su mumis, savo nauja šeima :)

Iškart suprato, kad nauja jo tvirtovė bus dėžė, kurioje buvo patiesti minkštučiai geltoni vilnos dekiukai. Ir pirmas žaislas iškart tapo neatskiriamu palydovu. O kad žinotumėt kaip atsakingai tam ruošiausi jau kelios savaitės iki susitinkant su Atila. Kipras iš manęs net juokėsi ir mūsų mėgstamos augintinių parduotuvės pardavėjos jau, manau, irgi buvo pradėjusios galvoti, kad sergu paranoja, nes pirkau daiktus šuniui, kurio dar net neturėjome :) O aš tiesiog niekaip negalėjau sulaukti kada jis pas mus namuose bėgios ir mėgausis visu tuo, ką jam ruošiame.

Taip vieną rudens dieną, spalio 13, naujas karžygys, vardu Atila prisijungė prie mūsų šeimynos.

PIRMA NAKTIS. Iki parsivežant Atilą kažkodėl būtent mano grupiokės mane gasdino dėl to, kaip reikės naktimis šuniuką vos ne kaip kūdikį “ant rankų supuoti”, šildyti ir apsimesti jo mama :) Kažkodėl tikėjausi, kad viskas praeis lengviau. Na, deja nepraėjo, nes pirmą naktį nei aš nei Kipras nemiegojome. Kitas naktis miegojome, bet tik dėka ausų kištukų. Toks jau tas mūsų Atila, nepripažino mūsų sprendimo neįsileisti jo į miegamąjį. Bet susitarėme šioje vietoje. Jau po kelių dienų, išmiegodavo naktį kuo puikiausiai. O dienomis priiminėjo svečius – grupiokes, draugus, mano tėvus.

PIRMASIS ŽODIS. Pirmasis žodis, kurį Atila išmoko – “Fu”. Kipras ir taip mokėjo, vyriškai pasako ir visi namuose supranta. O aš mokiausi kartu su Atila, nes iš pradžių jis galvojo, kad mano “Fu” reiškia – “žaidimai prasideda!”

PAMĖGTOS VIETOS. Atila kaip ir kiekvienas iš mūsų turi pamėgstas vietas namuose – prie veidrodžio (dažnai jį ir palaižo, nes galvoja, kad čia panašus į jį judantis objektas), po lova, ant kojų kai virtuvėje maistą gaminam, ant stalo lentynos, Kipro rankoje… Žodžiu, originalus jis pas mus.

PIRMAS PASIMATYMAS SU VETERINARU. Patiko jis Atilai, man atrodo, iki to momento kai tempartūrą sugalvojo pamatuoti :) Na, bet pirmojo skiepo net nepajuto. Veterinaras mus jau nuteikė, sakė “bus galijotas”. Tai dabar ir gyvename su ta mintim. Pamatom kokį milžinišką šunį ir įsivaizduojam – toks bus ir Atila. Kol kas tai suvokti sekasi sunkiai, nes jis mums dar vis mažulis. Na, bet jo svorio augimo greičiai mus dažnai sugrąžina į realybę. Tik parsivežus – 4,5 kg, po savaitės – 5,5 kg, o po dar savaitės – 7kg.

5,5 savaitės

7 savaitės

7 savaitės

Beveik 8 savaitės

Beveik 8 savaitės

PIRMAS SUSITIKIMAS SU SESE VILNIUJE. Abra – Atilos sesė, kurią į šeimą priėmė mano grupiokė Marija. Ši mažylė žymiai smulkesnė nei Atila. Tik susitikus supratome ir dar gebanti Atilai “duoti į kailį”. Mūsiškis viso susitikimo metu nuo jos bėgiojo, o kai galutinai įerzindavo kasdavo atgal. Turbūt kaip ir visi sesės ir broliai – kaip be muštynių? Bet pabaigoje abu sveikai nusivarė nuo kojų, davė po bučkį viens kitam ir atsisveikino iki kito karto.

Beje sukūrėme ir grupę FB “We Love Labs“, kur renkasi labradorai ir jų šeimininkai, todėl Atila jau skaičiuoja naujus draugus ir laukia kada ir su jais galės susitikti kokiam masiniam labradorų susitikime.

ATILOS ŠORTAI. Dėka Justinos pastebėjome vieną labai žavų tiek Atilos, tiek Abros bruožą – abu turi šviesesnius nei visas kailis “šortus”. Tad jei pamatysit tokius, greičiausiai – giminė :) Vasarą ir mes prisiderinsim prie Atilos.

PAŽINTIS SU APLINKA. Na, kadangi jis pas mus dar neturintis visų skiepų, mėgaujamės lauku tik nešiodami jį ant rankų. Pažindiname su aplinka. Deja paskutiniu metu toks “vaikščiojimas” lauke tampa ir įtempta fizine treniruote – 7kg panešioti pusvalandį darosi vis sunkiau!

Susipažįstame su visomis Justiniškių močiutėmis, kurios duoda pakandžioti Atilai savo ranką, papasakoja apie savus labradorus arba pekinesus. Dėmesiu pradėjome tikrai nebesiskūsti, labiau jo pertekliumi, jei atvirai :)

Atila aplinką dar vis tyrinėja ir namuose. Pavyzdžiui, du neaiškius kamuoliukus, kurie išlenda tik naktį, sukasi ant ratukų, kemšasi maistą į žandus ir jo nepraryja. Taip pat ir su sofa. Kad ir šiandien suprato, jog nušokti nuo jos – skauda. Išgasdino ir mane ir pats baisiai išsigando. O aš dar išgasdinau ir Kiprą, ir tėvus. Garbės žodis, jis nei paeiti negalėjo iki tol kol visi nesuvažiavo. Tik atsirado žmonių, jis lyg niekur nieko. Turi turi humoro jausmo mūsų Atila :)

Jis pas mus dar ir visuomeniškas, jau spėjo ir autobusais, ir troleibusais pasivažinėti, pamojuoti žavioms panelėms.

A, ir tikrai būtina paminėti susipažinimą su varške. Man lyg tarp kitko patarė duoti jos karts nuo karto, o supratome, kad tai yra kažkas, kas Atilą veda iš proto. Po tokio užkandžio jis varškėj ligi ausų galiukų.

Tai štai toks mūsų gyvenimas dabar ir yra. Sukasi tik aplink šį naują šeimos narį, kiekvieną dieną vis nauji atradimai ir nauji įvykiai. Supratome, kad šis šunelis yra daug atsakomybės bei rūpesčio reikalaujantis šeimos narys, tačiau žinoma ir priežastis dėl kurios mūsų dienos tapo daug linksmesnės, pilnos juoko ir kasdienių džiaugsmų.

Norėčiau visiems padovanoti nors truputį tiek, kiek Atila mums spėjo padovanoti per šias dvi savaites!

Žavaus savaitgalio,

Iveta

Rodyk draugams