Šiuo metu mano laikas tiksi žymiai lėtesniu ritmu, galvoje sukasi mintys apie dar neaplankytas vietas, o aplink atrodo visos pasaulio spalvos. Jau 8 dienas gyvenu Graikijoje, Rodo saloje, kur atostogaujame, susipažįstame su vietiniais, šalies kultūra. Jausmas toks, jog jau kurį laiką esame pabėgę nuo viso pasaulio ir nemeluosiu – tas jausmas labai geras, bet kartu jis kelia ir daug visokiausių minčių.

Šiuo metu interneto kavinėje barmenas dainuoja kartu su skambančia daina, šalia žaidžia švelnus ir šiltas vėjelis, aplink pilna įvairiaspalvių gėlių ir žalumos, šalia ošia jūra. Taip baisu pamesti tą malonų akimirkos jausmą, kad noriu dar esant čia parašyti apie tai, su kuo čia susipažinau. Nes tokiomis akimirkomis gimsta tai, kas yra “tikriausia”. Tikiuosi, kad šis įrašas padės ir kitiems keliaujantiems į šią salą bei norintiems pamatyti šiek tiek daugiau :)

SUSIPAŽINIMAS SU VIETINIAIS. Apie visus pietiečius sklando daugybė gandų ir stereotipų sukurta viena kita galybė. Tas pats galioja ir graikams. Prieš vykstant ten neišvengiamai turėjau išankstinę nuomonę apie vietinius, o ypač vyrus. Tačiau norėjome susipažinti su žmonėmis, kurie sutiktų mums atvykus pasimatyti, todėl dar prieš gerus kelis mėnesius internetu susipažinome su graiku Andreas (per couchsurfing). O šis ėmė ir visus stereotipus sulaužė!

Šis žmogus tapo nuolatiniu mūsų palydovu padėjusiu ne vienoje situacijoje. Dar prieš kelionę jis skyrė daug laiko mums tiesiog pasakodamas apie Graikiją, besidalindamas savo patirtimi. Tik atvykus jis buvo pasiruošęs mums suorganizuoti transportą nuo oro uosto iki mūsų viešbučio. Vėliau kartu su mumis keliavo po salą ir entuziastingai pasakojo apie visa, ką pamatydavome. Dar vėliau drauge leidome vakarus miestuose, kuriuose verda naktinis gyvenimas. Jis net gi suorganizavo mums galimybę naudotis dar vieno viešbučio (Mitsis Rodos Maris), esančio kitoje gatvės pusėje, paslaugomis parūpindamas specialias juodas apyrankes. Lietuviui iškart kyla klausimas: “kodėl gi jis toks rūpestingas?”. Neslėpsiu mums jis irgi kilo ir dar iki paspaudžiant ranką jam realybėje kiek įtariai žiūrėjome į tokį norą padėti. Tačiau susipažinus visi įtarimai atslūgo ir supratome, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau ir nenustoti tikėti, kad gerų žmonių dar tikrai yra :)

Pabendravus su juo pamaniau, kad tokiu gestu jis greičiausiai nori mums parodyti, kad egzistuoja ir “kitokie” graikai, ir “kitokia” Graikija. Nes ir jis pats neslėpė to, kad ir pats susiduria čia su tuo, ko norėtųsi, jog šalyje nebūtų. Smagu yra ir tai, kad jis labai domėjosi Lietuva, pasakojo, kad planuoja rudeniop keliauti su broliu per visas Baltijos šalis. O ir mūsų jam atvežtos vienetinės serijos “Žalios devynerios” labai patiko! :) Supratau, kad ir mes kiek pakeitėme jo požiūrį į lietuvius, suformavome kiek pozityvesnį vaizdą.

Taigi, norėčiau pasakyti, kad vietinių pažinimas ir apsikeitimas patirtimi bei pasaulėžiūra su jais yra vienas pagrindinių geros kelionės ingredientų. Andreas dėka mūsų žvilgsnis į šią salą buvo visai kitoks, iš kitų rakursų ir su visai kitokiu apšvietimu. Manau, kad be šio nuostabaus žmogaus įsikišimo būtume pažinę daug labiau turistišką šios šalies ir salos pusę.

ŠALIES SITUACIJA. Nors turistai ir nejaučia siaučiančios krizės šalyje, tačiau vietiniai ne kartą leido suprasti, kad situacija tikrai anaiptol nėra gera: viskas labai pabrangę, daug žmonių neteko darbų. Tačiau nusprendusiems laiką leisti tik viešbučio teritorijoje ir turistinėse apylinkėse, galiu garantuoti, kad apie tai nebus net užsiminta ir jokie neramumai, vaizdžiai rodomi per mūsų televiziją, net nepasijaus eiliniam turistui.

ORAS. Gegužės pabaigoje vakarais oras dar nebuvo toks šiltas, todėl dažnai teko užsimesti švarkelį. Birželio pradžioje oras jau tiek įšilo, kad laisvai buvo galima vilkėti suknelę be jokio švarkelio. Dienomis saulės ir karščio tikrai pakako net ir tiems, kurie atvyksta į salą įgauti gražaus, šokoladinio įdegio. O teko sutikti ir ne vieną, kuris atostogų metu net saulės smūgį gavo, tad šilumos čia dabar tikrai nestinga!

Pripratusiems prie Turkijos “arbatėlės” temperatūros jūroje teko kiek nustebti, nes vanduo buvo vėsokas (apie 20 laipsnių) lyginant su tuo, kaip jis įšyla įvasarojus. Žinoma, Baltijos jūra net gilią vasarą nepasiekia tokios temperatūros kokia yra šiuo metu šalia Rodo…

Patiems dar neteko būti užkluptiems lietaus, tačiau Andreas pasakojo, kad šiuo metu jei lyja, tai dvi minutes. Tačiau tas dvi minutes pastovėjus po lietumi apima toks jausmas, lyg būtum buvęs keturias valandas po lietumi.

MAISTAS. Dažniausiai maisto ir gėrimų kainos maždaug 20-40% didesnės nei Lietuvoje. Ypač didesniuose miestuose. Na, bet ieškant tikrai galima surasti padorių ir net itin mažų kainų vietų. Vakarinėje salos dalyje pietūs septyniems asmenims kainavo 100 eurų. Tačiau mes vykome ten, kur Andreas žinojo geriausiai ruošiamas jūros gėrybes ir valgėme žuvį, krevetes, kalmarus, kurie čia pat ištraukti iš jūros. Todėl, manau, kad 50Lt žmogui už tokius pietus yra gana argumentuota kaina.

Labiausiai džiugino tai, kad jūros gėrybių, vaisių, daržovių šviežumas ir kokybė neįtikėtini. Net ir pakelėje nuskintas apelsinas burnoje tirpsta, o turgavietėse jie dar labiau “išpuoselėti”. Na, bet akivaizdu, kad sugrįžimas į Lietuvą dėl to tikrai nebus lengvesnis :)

LIETUVIAI GRAIKIJOJE. Išvykdami iš Lietuvos manėme, kad tikrai kuriam laikui pabėgsime ir nuo lietuvių, tačiau pasirodė, kad atvažiavome į antrą Lietuvą. Ir tai sakydama visai neperdedu. Kas ketvirta viešbutyje sutikta kompanija kalbėjo lietuviškai (viešbutis talpina apie 1000 žmonių). Vietiniame paplūdimio bare dirbo trys lietuvės (padavėjos ir barmenė), o baro savininkas jau pasakojo ir apie pasisamdytą lietuvį DJ. Net viešbučių automobilių nuoma besirūpinančios moterys taip pat lietuvės ir vienoje iš miestelio parduotuvių dirba lietuvė!

Lietuviai čia laikosi gana vieningai, o taip pat tai, kad kalbame šia kalba ir esame iš šios šalies suteikė nemažai nuolaidų minėtuose nuomos punktuose ir baruose. Tuo pačiu susipažinome su nemažai naujų žmonių, su kuriais apsikeitėme kontaktais ir palaikysime ryšius Lietuvoje.

KELIAVIMAS. Ieškojome automobilio nuomai ne tik viešbutyje, bet ir pačiame kaimelyje. Pasirodė tokia tendencija, kad standartinį automobilį galima išsinuomoti pigiau pačiame kaimelyje, o štai didesniam (7 vietų) palankesnes sąlygas pasiūlė viešbutis. Už tokį automobilį sumokėjome 150 eurų trims dienoms, taigi 50 eurų už dieną. Taip pat reikia turėti galvoje, kad kurą užsipilti irgi reikės patiems – mums apvažiuoti salai prireikė pilno bako. Prieš pasiimant automobilį būtina jį atidžiai apžiūrėti, nes teko girdėti, kad kai kuriems neveikė kondicionierius, o be jo per tokį karštį labai sudėtinga.

Mūsų atveju diena prieš kelionę (iki 20val. vakaro) reikėjo užsisakyti pietus išsivežimui viešbutyje. Kelionės rytą maistą ir gėrimus beliko tik pasiimti. Stebuklų tikėtis tikrai nereikėtų. Tiek Turkijoje, tiek Graikijoje tokie pietūs apsieina bandelėmis, keliais gabalėliais mėsos, sūrio, vaisiais ir vandeniu. Todėl reikėtų pasiplanuoti grįžimą į viešbutį anksčiau arba sustojimą papietauti pakeliui.

Keliauti galima ir su taksi, jo kaina apie 1,5 euro už 1km. Taip pat galima keliauti ir autobusais, žemiau įkeliu kainas ir išvykimo laikus iš Kiotari miestelio.

SALOS PIETŪS, VAKARAI IR VIDURYS. Šias salos dalis pavadinčiau ne tokiomis “turistiškomis”. Ten žymiai mažiau viešbučių, o vakarinėje dalyje jų ten apskritai nėra, todėl ir turistai užklysta rečiau. Tačiau man asmeniškai diena, kuomet aplankėme šias dalis buvo pati įdomiausia!

Pietinėje salos dalyje yra nuostabi vieta, kurioje atsiveria dviejų susikertančių jūrų vaizdas: Viduržemio ir Egėjo. Viduržemio jūra esanti rytinėje salos dalyje yra ramut ramutėlė ir šilta, o vakarus skalaujanti Egėjo jūra yra tarsi jos priešingybė – nuolat banguota ir vėsesnė. Vieta, kurioje susitinka šios dvi jūros yra vadinama “Prasonisi”.

Karštesnę vasarą iki salos esančios už mūsų nugarų galima netgi nueiti, nes iki jos susidaro siauras smėlio ruožas atskiriantis šias dvi jūras.

Taip pat ši vieta yra mėstama sportininkų ieškančių vėjuotų vietų. Čia vėjas nuolatinis svečias :)

Važiuojant į šią vietą pastebėsite plačius smėlio takus, kurie susikerta vienas su kitu tarsi kažkas būtų važinėjęs automobiliais ten, kur akys mato. Tai NATO tankų išvažinėti keliai, kurie ganėtinai sudarkę visą tos vietos kraštovaizdį, tačiau verta pamatyti vien dėl to, kad suprastume kokios yra to pasekmės.

Važiuojant vakarine pakrante galima užkilti į Monolithos pilį, kurios pavadinimas jau sufleruoja pilį “iš akmens”. Būtina pasiruošti patogesnę avalynę, nes akmenys labai slidūs, o jokių apsaugų nei lipant į pilį, nei jau jos viršūnėje nėra. Užlipus į pilį atsiveria nuostabus gamtovaizdis ir turbūt jau čia galima matyti Turkijos krantus iki kurių vos 18km!

Pravažiuojant saloje galima pastebėti daugybę alyvuogių medžių plantacijų. Vieno medžio derlius nuimamas kas du metus, pradedant lapkričiu, tad kol kas medžiai dar be alyvuogių arba su visai mažomis. Vienas medis tarnauti gali tūkstančius medžių, tad nenuostabu, jog jų saloje tiek daug :)

Taip pat suradome eukalipto medžių, kurių lapelius nuskynus ir patrynus tarp rankų pakvimpa tikru eukaliptu, o ne tuo, kurį galime rasti mūsų kosmetikoje ar aliejukuose.

Miestelyje Siana aplankėme vietinę graikų stačiatikių cerkvę. Įeinant buvo prašoma uždengti atviresnes vietas. Nežinau ar kitur toks dalykas egzistuoja, tačiau šioje vietoje buvo tokios lyg plokštelės su įvairiomis žmogaus kūno dalimis. Reikėjo paimti vieną, su kuria turi problemų ir užkabinti ją tam tikroje vietoje. Sakė manoma, jog tada ta vieta išgyja.

Taip pat čia pat miestelyje pirmą kartą ragavome Graikiškų pušų ir čiobrelių medaus, kuris tikrai itin skanus. Patys nesame dideli medaus gerbėjai, tačiau šis labai sužavėjo. Taip pat čia galima įsigyti puikaus alyvuogių aliejaus, kurį graikai naudoja atrodo visurO pardavėjas prieš išeinant dar visiem ikišo į kišenę po buteliuką vietinio “samagono” :)

Suvenyrų šiame miestelyje geriau nepirkti, nes jie čia yra brangesni, o ir pardavėjai labiau primena turkus, nes pro parduotuvėles čia ramiai nepraeisi.

Važiuojant vakarine pakrante toliau privažiuojame Vyno fabriką, kuriame galima paskanauti įvairių skonių ir rūšių vyno. Taip pat galima pamatyti ir paliesti batus bei kitus daiktus, su kuriais anksčiau buvo gaminamas vynas!

Po apsilankymo čia ir pilvams pradėjus dainuoti serenadas, išvykome papietauti į vietinę ir turistams ne taip gerai žinomą kavinukę, kur šalia esanti jūra, maži mėlyni staliukai ir žalumynai aplink pakerėjo.

Ragavome graikiškos kavos (šaltos su ledais), kuri man kaip negerenčiai kavos ypatingo įspūdžio nepaliko.

Taip pat užkiandžiams užsisakėme Tadziki – tai tradicinis padažas su pakepinta duona ir alyvuogių aliejumi. Visai patiko :) Padažas pagamintas iš jogurto, agurkų, česnako ir tam tikrų prieskonių.

Taip pat ragavome vištienos, vietinių žvejų ištrauktos žuvies bei kalmarų ir krevečių. Susidarė įspūdis, jog viešbučiai nenaudoja itin šviežių jūros gėrybių ir žuvies, nes šioje kavinukėje pietūs su jūros gėrybėmis buvo žymiai skanesni ir tikrai jautėse, kad valgai tai, kas šviežia.

Na, o pabaigai ir jau pasisotinę pasukome link kryžiaus, kuris yra ant aukšto kalno. Jį tikrai visi pamato vykdami iš oro uosto į viešbutį. Įdomu tai, kad tai nėra tik kryžius, jis paverstas pakilimo aikštele. Užlipus laiptais, kurie atrodo niekada nebaigs suktis atsirandame dviejuose balkonuose, iš kurių atsiveria nuostabus vaizdas.

Šalia kryžiaus gyvena gyvūnai, kuriuos esu mačiusi tik nelaisvėje ir niekada jų nelietusi – tai povai. Vietiniai nežino iš kur jie čia atsirado ir kada, nes jie čia gyvena jau labai seniai ir visiškai laisvėje. Taigi, pirmą kartą liečiau laukinį povą ir net gi nufilmavome vieną gražų momentą kuomet jis nusikratė savo įspūdingas plunksnas.

Iš šios vietos, kuri jau labiau šiaurėje, pasukome link viešbučio į pietus. Tačiau važiavome ne pro pakrantę, o per salos vidurį. Dažniausiai turistai vengia čia užsukti, nes nėra turistinių objektų ar viešbučių. Tačiau mėgstantiems nuklysti toliau tikrai rekomenduoju. Didžiuliai miškai su mažais keliukais ir nuostabia gamta aplink tikrai sužavės :) Tačiau šio kelio nereiktų rinktis kai upės yra patvinusios, nes yra viena vieta, kur upė jau dabar yra užliejusi gatvę. Patekus į tokią aklavietę teks suktis atgal ir keliauti daug kilometrų iki artimiausio aplinkelio.

Važiuojant šiuo keliu suradome upę labai gražioje vietoje, kuri apsupta gėlių ir kalnų. O ir jau dabar net šiltesnė nei Viduržemio jūra.

Tokių vietų salos viduryje yra tikrai ne viena, tad ieškantiems dar masiškai neatrastų kampelių čia bus puikus maršrutas. Taip pat reikėtų būti atsargiems ir dėl pavojingų kelių bei salos viduryje gyvenančių laukinių ožkų, kurios mėgsta išnirti čia pat už posūkio arba laipioti ant automobilų stogų :)

Važiuojant šiuo keliu tikrai bus matomi išdegusių medžių plotai. Tai gaisras įvykęs prieš tris metus, kuomet kelias savaites jį bandė sustabdyti lėktuvai su vandeniu. Nebuvo išsiversta ir be kitų šalių pagalbos. Dabar tose vietose tie patys plotai stūkso pilki ir dar dabar primenantys apie tą nelaimę, kurios priežastimi galėjo tapti ir viena turisto neatsakingai pro automobilio langą išmesta nuorūka.

SALOS RYTAI. Rytinė salos dalis yra pilna viešbučių, turistinių taškų ir šurmulio, todėl man asmeniškai ši salos pusė nebuvo tokia įdomi kaip tai, ką spėjome pamatyti iki jos. Na, bet čia priklauso nuo kiekvieno lūkesčių ir poreikių.

Važiuojant aukštyn rytine pakrante nuo mūsų miestelio Kiotari už maždaug 12km. yra nuostabaus grožio Lindos miestas. Tai viena iš labiausiai lankomų vietų saloje, todėl turistų čia apstu. Tačiau pamatyti tuos baltus namelius su siaurutėmis gatvėmis yra tiesiog privalu. Lindos yra išties vienas iš gražiausių miestelių saloje. Dieną šis miestas gana ramus, ypač tinka norintiems praleisti laiką ramiau. Naktimis miestas įgauna ir kitas, naktines spalvas, kurios tikrai ne ką prastesnės. Vieną vakarą čia leidome su Andreas, paliko tikrai malonų įspūdį. Pirmąją vakaro dalį praleidome vietiniame bare ant terasos. O antrąją dalį keliavome į “Amphitheater club” (klubas po atviru dangumi) atidarymą. Nei vienoje iš šių vietų už įėjimą mokėti nereikėjo, o ir apskritai susidarė įspūdis, kad tokia tvarka galioja praktiškai visur (tačiau garantuoti to negaliu).

Įdomu tai, kad visuose lankytuose klubuose ir paplūdimių baruose dar prieš užsisakant gėrimus yra atnešami užkandžiai. O po kiekvieno užsakyto gėrimo (net ir sėdint prie staliuko) iškart yra pateikiama sąskaita, kuri dažniausiai yra įdedama į kokį nors stikliuką, įvyniojama į stiklinį cilindriuką ar panašiai :)

Lindos ypač naktį yra labai klaidus miestelis, net vietiniai čia geba pasiklysti, tad reikėtų nusiteikti “pasivaikščiojimams”. Tiesa, kainos Lindos baruose kažkodėl buvo net gi kiek mažesnės negu mūsų kaimelio Kiotari paplūdimio baruose. Paprastai daugumos kokteilių kainos apie 7-8 eurus.

Įdomu pasirodė ir tai, kad vasaros metu labai daug britų atkeliauja į šį miestelį susituokti. Dažna besituokianti pora šį miestą pamato pirmą kartą tik jau pačią santuokos dieną, tačiau rizikuoja ir verčiau jau tuokiasi šiame mieste nei, kad gimtojoje šalyje. Viena iš priežasčių yra tai, kad susituokti čia yra žymiai pigiau nei Anglijoje. O taip pat vestuvės tokioje vietoje laikomos šiokia tokia “egzotika”. O patys graikai labiau yra linkę tuoktis pavasarį.

Svarbiausias Lindos miestelio paminklas yra akropolis, kurio tiesiog neįmanoma nepastebėti. Jis dirba iki 14val. Keliaujant ten būtina pasiimti vandens ir galvos apdangalą, nes užlipus į viršūnę karštis tikrai sekina. Keistoka pasirodė tai, kad mažai kur yra lentelės su paaiškinimais kas yra kas. Visoje saloje pastebėjome šį dalyką. Todėl norėdami turėti kažkokį žinių bagažą apie tam tikrą vietą, geriau pasidomėkite prieš vykstant. Na, arba imkite su savimi žmogų, kuris galės papasakoti :) Pavyzdžiui, mes turbūt net nebūtume pastebėję to laivo reljefo esančio Lindos akropolyje, jei prieš tai nebūčiau apie tai paskaičiusi.

Taip pat visos pilys, akropoliai, skardžiai nėra apsaugoti. Vos keliose vietose matėme virves, kurios simboliškai perspėja apie pavojingą stovėti vietą. Panašu, kad Rodo saloje tuo per daug nesirūpinama, nes net netyčia pastačius koją ne taip, gali paslysti ir nugarmėti nuo skardžio, kurių saloje gausu.

Važiuojant link Faliraki prasukome pro Massari ir Malonas kaimelius, nes toje vietoje auga daug citrusinių vaisių, kurie dabar jau puikuojasi ant medžių šakų. Nesusilaikėme ir pakelėje radę didesnį medį pasiėmėme vieną prinokusį apelsiną paragavimui. Skonio ir sultingumo net nėra ką lyginti. Jį lupant sultys teka rankomis, o nuo saldumo jis burnoje net tirpsta. Tačiau nesugalvokite tokio suvenyro vežtis į Lietuvą, nes šie apelsinai nėra nupurkšti, girdėjome pasakojant kaip grįžus į Lietuvą ir pralupus apelsiną iš jo jau baltos kirmelytės šokinėjo :)

Sekanti vieta, kurią aplankėme tai buvo “Septyni šaltiniai” (Epta Piges). Netoliese šios vietos yra ir žymusis drugelių slėnis, tačiau važiuoti ten reikalo nebuvo, nes kol kas dar ne drugelių sezonas. Jis prasideda maždaug nuo birželio vidurio. Tačiau net ir nuvykus nereikėtų per daug tikėtis, nes drugeliai jau įpratę prie žmonių plojimų, triukšmavimo ir jie jau net nebesibaido tokių garsų. Jie tiesiog tupi ant medžių. O štai septyni šaltiniai yra verta dėmesio vieta tiems, kurie nori pasigrožėti gamta. Šioje vietoje yra 150m. tunelis, kuriuo reikia pereiti norint patekti į vieną gražią vietą. Tunelis yra visiškai tamsus, siaurėjantis, vingiuotas, su pro kojas tekančiu šaltinio vandeniu, akmenuotu ir duobėtu dugnu. Tačiau jį praeiti tikrai verta, o ir įspūdis koks pasiekus tunelio galą!

Užlipus laipteliais nuo tunelio galo gaima nueiti iki dar kelių nuostabaus grožio vietų.

Prie kavinukės yra vieta, kurioje iš skirtingų vietų suteka septyni šaltiniai. Aplink šią vietą ir nemažai paukščių bei povų, apie kuriuos jau kalbėjau :)

Sugrįžus į pagrindinį kelią palei rytinę pakrantę keliaujame link miestelio, kuris garsėja savo parduotuvėmis ir naktiniu gyvenimu - Faliraki. Šiame miestelyje apsipirkinėjome ir mes, kainos tikrai normalios. Nors kai kurie daiktai pigesni mažesniuose kaimeliuose, kaip kad mūsų – Kiotari.

Šiame mieste yra ir vienintelis McDonald’s restoranas visoje saloje, tad jo megėjai nuolat tai pamini.

Faliraki apsistoti ir linkmintis ypač mėgsta britai, todėl pastebėjome, kad angliškai šioje vietoje susikalbėti problemų tikrai nėra. Tas pats galioja ir visoje saloje. Kalbantiems tik rusų kalba čia bus kiek sunkiau.

Šalia Faliraki yra ir didžiausias Europoje vandens atrakcionų parkas. Mes jo aplankyti jau nebespėjome, tačiau žvelgiant iš šalies įspūdis tikrai neblogas, o ir vietiniai rekomendavo aplankyti jį :)

Na, o tuomet jau visai netoli ir didžiausias salos miestas – Rodas. Visi rekomenduoja šiam miestui skirti bent dieną ar kelias, nes yra be galo daug vietų, kurias būtų galima aplankyti. Ir tai yra tiesa. Tačiau mes apsiribojome tik senamiesčiu, nes daugiausiai apie jį buvome girdėję ir pasirodė, kad tai yra vieta verčiausia dėmesio. Visas Rodo senamiestis yra apjuostas gynybine siena išlikusia dar nuo senų laikų, mat kažkada tai buvo miesto ribos. Dabar Rodas yra išsiplėtęs visomis kryptimis. Svarbu paminėti, kad Rodo mieste buvo Rodo kolosas – vienas iš septynių pasaulio stebuklų.

Pasivaikščioję po senamiestį užsukome į vietinę kavinukę kur skanavome sunku papasakoti kokią skanią picą. Padavėjas tarsi sklandantis, besijuokiantis, primerktomis akimis ir atrodantis tarsi gerai apsirūkęs kalbėjo puikia anglų kalba. Viduje buvo vėsu, o ir vaišino mus vynu bei alumi, kurių irgi nei nepalyginsi su tuo, ką suteikia viešbutis. Žodžiu, pasipildę papildomis jėgomis ir pilvukus keliavome apsidairyti toliau :)

Rodas atsiskleidžia visu savo gražumi naktį, kuomet atsidaro visi barai. Jeigu būtų proga vakarop užsukti į šį miestą, tai naktį praleisti čia besilinksminant būtų vienas iš privalomų dalykų! Kavos megėjus galiu nudžiuginti ir tuo, kad Rodo mieste yra ir žymusis Starbucks :)

KIOTARI MIESTELIS. Na, o mes nors ir keliavome po salą, buvome apsistoje labai ramiame miestelyje Kiotari. Jis yra salos pietryčiuose, netoli Lindos miesto. Jame yra turbūt vos trys viešbučiai bei kokia dešimtis įvairių parduotuvėlių, vienas paplūdimio baras ir vienas klubas po atviru dangumi.

MITSIS RODOS VILLAGE VIEŠBUTIS.Pats viešbutis paliko labai gerą įspūdį, nors kaip ir visur yra tiek pliusų, tiek minusų.

Personalas yra labai draugiškas, atsakingas. Kalba pagrinde anglų kalba, tačiau žino ir rusų kalbos pagrindus.

Restorane sužavėjo “šokinėjimas” aplink klientą. Tik atėjus paklausiama kiek vietų staliuko reikės, nuvedama iki jo, pakeliamos taurės. Tada prieina padavėjas, kuris priima gėrimų užsakymą. Po jo ateina kitas, kuris visa tai atneša. O dar kitas priėjęs įpila tai, ko nori. Juokėmės, kad belieka tik, kad į burną maistą įdėtų :) Maistas švediško stalo principu. Pasirinkimas yra tikrai ne mažas, tačiau su laiku viskas ima kartotis ir galiausia maistas kiek pabosta. Mums pasisekė, kad gavome jau minėtas juodas apyrankes, dėl kurių galėjome eiti ir į kitoje gatvės pusėje esantį viešbutį (Mitsis Rodos Maris). Ten maistas toks pats tik pasirinkimas dar šiek tiek didesnis.

Gėrimai visame viešbutyje atrodė tarsi skiesti ir visi jų ruošiami kokteiliai sunkiai priminė tai, ką galima gauti bet kuriame salos bare ar klube. Tačiau ta pati tendencija yra ir Turkijoje. Todėl matyt taip yra priimta visuose viešbučiuose.

Mūsų viešbutyje buvo ir Italų restoranas, į kurį buvo galima patekti iš anksto užsirezervavus. Analogiškai Rodos Maris viešbutyje buvo Kiniečių restoranas. Įspūdis kaip ir su gėrimais. Tarsi bandoma atkartoti Italų ar Kinų virtuvę, tačiau rezultatas ne ypatingas. Viskas kaip ir skanu, tačiau žinai, kad yra vietų kur yra ir geriau.

Kambariai visų atostogų metu buvo gana atsakingai tvarkomi. Tačiau kambaryje buvęs minibaras, kuris pasak viešbučio personalo turėjo būti (nemokamai) papildomas kas antrą dieną, buvo pildomas tik pirmadieniais. O iš tikrųjų pirmiems papildydavo tiems, kurių apyrankės juodos, o tuomet jau išdalindavo tiems, kam lieka iš eilinių svečių.

Patys kambariai mums gana patiko, jokių nusiskundimų neturėjome. Gal tik dėl kiek atgyvenusio kondicionieriaus ir plaukų džiovintuvo. Pastarąjį net gi susikonstravome ir pasitobulinome patys su dilde, panaudotu vandens buteliuku, žiebtuvėliu ir daug lipnios juostelės. Mat reikėjo kambario moterims to vadinamo “difuzoriaus” :))

Mūsų viešbutyje buvo galima valgyti tris kartus per dieną, o ir dienos metu turėjome “Snacks bar’ą”. To tikrai pakako dienos metu, tačiau sugalvojus pavakaroti kiek ilgiau buvo galima apsilankyti ir “Rodos Maris” viešbutyje, kuriame svečiai valgė penkis kartus per dieną ir vienas iš jų – tai vėlyvoji vakarienė.

Viešbučio aplinka buvo nuolat tvarkoma, tad ji visuomet buvo tikrai labai tvarkinga. O ir viešbučio paplūdimys (pasiekiamas per tiltą), niekada nebuvo toks pilnas šiūkšlių, kokius teko nuolat matyti Turkijoje. Šį kartą reikėjo labai pasistengti, kad jūroje įžiūrėtume nors vieną šiūkšlytę. Pats paplūdimys yra iš smėlio ir akmenukų, krantas staigiai gilėjantis.

Viešbutyje yra nemokamas stalo tenisas, vandens, kranto ir baseino pramogos, kurias organizuoja animatoriai. Seifas yra apmokestintas gana nemažu mokesčiu savaitei, o pats yra gana mažas, todėl mes juo net nesinaudojome.

Patys animatoriai buvo neblogi, tačiau yra tekę matyti ir aukštesnio lygio, todėl man asmeniškai didelio įspūdžio nepaliko. Tačiau lyginant su tuo ką teko matyti kitame viešbutyje, mūsų animatoriai palaiko tikrai neblogą svečių užimtumo ir linksminimo lygį. Komedijų šou, kuriuos organizavo vakarais, yra tikrai verti dėmesio ir labai nuotaikingi :)

KIOTARI VAKARAIS. Mūsų miestelyje buvo du barai ir kokia dešimtis parduotuvėlių. Parduotuvėse labai džiugino tai, kad absoliučiai niekas nelenda į akis, neperša prekių ir dažnu atveju net nepasisveikina įėjus. Atrodytų nemandagu, tačiau žinant kokių pardavėjų būna, toks elgesys tampa tikra palaima, nes gali pats išsirinkti tai, ko tau norisi ir tik tada jau savo iniciatyva prieiti prie pardavėjo.

Labiausiai mums vakarais patikdavo lankytis vietiniame Shimbas’ paplūdimio bare, nes ten dirbo nemažai lietuvių, o ir muzika buvo kiek labiau “latino”. Kartais užtaikydavome ant geresnio DJ, kartais ant prastesnio, tačiau bendra tendencija pasirodė tokia, jog kažkodėl daugiausiai žmonių čia atsiranda šeštadieniais.

Andreas pasakojo apie tai, kad graikai nėra linkę šokti, jie geriau jau pakalbės atėję į barą ar klubą. Tačiau net ir žinant tai, man buvo kiek keista, kad didžiąją dalį vakarų mes buvo vieninteliai atėję į čia pašokti, o ne pasikalbėti. Ir neretai po tokių pasibuvimų prie mūsų eidavo ir klausdavo ar mes esame šokėjai.

Dar vienas klubas esantis ne visai prie jūros, bet po atviru dangumi, tai kitoje gatvės pusėje esantis “Lythos”. Čia viskas įrengta gražiau ir moderniau nei Shimba’s. Buvome ten kelis kartus, muzika labiau klubiškesnė, tačiau atmosfera kažkodėl patiko neitin. Gal dėl publikos, o gal dėl to, jog nei karto ten nebuvo tiek žmonių, jog ten jaustumeisi jaukiai ir nenužiūrinėjamas.

REIKĖTŲ ŽINOTI:

-Negalima mojuoti atviru delnu prieš graikus. Dažnu atveju jie supranta, kad turistai to nežino, tačiau pagarbiai elgiantis nederėtų graikui rodyti atviro delno ar laikyti delną prieš jo veidą. Tai laikoma tarsi prakeiksmu. Todėl susitikę su Andreas, vengėme jam mojuoti :)

- Nuo 13 iki 17val. yra graikiškos siestos metas, kuomet nemažai vietų yra užsidarę. Bankai, pavyzdžiui, dirba tik iki pirmos valandos.

- Jeigu graikas pasakė, kad kažkas bus atlikta po tam tikro laiko, tuomet tą laiką padauginkite iš trijų ir sužinosite tikrąjį laiką :)

- Važiuodama jaudinausi dėl to, ar paplūdimiuose nėra vandens ežių, nes vieną tokį esu skaudžiai kojoje parsivežusi iš Kroatijos. Tačiau mus patikino, kad paplūdimiuose jų tikrai nėra.

- Sekmadieniais daug kas nedirba, todėl geriausia būtų tą dieną išvykų neplanuoti.

- Graikų santykiai yra gana įtempti su Turkija, nes buvo laikas kai Rodas buvo užkariautas turkų. Dar ir dabar galima pastebėti čia parduodamus suvenyrus, kuriuos parduoda ir Turkijoje. Paklausus apie tai, kodėl turkiški daiktai parduodami Graikijoje yra atkertama, kad tai yra graikų palikimas, kurį pasisavino turkai. Nežinia kur yra teisybė, tačiau geriau būtų šios temos vengti.

- Laikas Graikijoje yra toks pats kaip Lietuvoje.

- Valiuta yra euras.

- Saulė šiuo metu leidžiasi vakarinėje salos dalyje, tad į šią pusę visai smagu važiuoti ir įvakarojus vien jau dėl vaizdų :)

ĮDOMŪS FAKTAI:

- Velykoms rodiečiai valgo ožką :)

- Šalia mūsų viešbučio “Rodos Village” yra statomas pirmasis 6-7 žvaigždučių Europoje viešbutis. Patys matėme baseinus kiekvienam iš kambarių, milžinišką teritoriją, požeminį tunelį vedantį iki jūros… Turėtų būti įspūdinga :)

- Sunku pasakyti ar tai galioja visiems graikams, tačiau kuomet keliavome su Andreas, pirma vaišindavome jį mes, o po to jis mus.

Post Scriptum

Prieš atvykstant į Rodą buvo susidariusi kiek skeptišką nuomonę apie šią salą vien dėl didelio turistų kiekio ir šiokių tokių panašumų su Turkija. Nusileidus lėktyvu dar net buvo kilusi mintis, jog gamta visiškai tokia kaip Turkijoje. Tačiau pradėjus keliauti po salą, susipažinus su vietiniais, aplankius vietas, kur tikrai ne visi turistai pabūna, pradedi šią salą matyti visai kitomis akimis. Įspūdingiausia man pasirodė tai, kad šioje mažytėje saloje sutelpa tiek skirtingos gamtos, tiek skirtingų kultūrų, tiek skirtingų augalų, gyvūnų ir joje “išauga” statiniai ir pramogos pirmaujančios Europoje. Dabar šį įrašą jau baiginėju rašyti Lietuvoje. Prieš išvykstant girdėjau daugelį lyginant Graikiją su Turkija ir sakant, kad Turkijoje lygis aukštesnis. Galiu pasakyti, kad Rodo sala man paliko žymiai didesnį įspūdį nei Turkija, tiek aptarnavimo, tiek gamtos, tiek kultūros ir kitomis prasmėmis. O jeigu atvirai, net lyginti patirties vienoje ir kitoje šalyje man nesinori :)

Man atostogos ir kelionė po šią salą sukėlė daug įvairių minčių, apmąstymų, padėjo į kai kuriuos dalykus pažvelgti kitu kampu, įvertinti tai, ko čia Lietuvoje nesugebėjau įžvelgti. Sunku pasakyti ar kitam susipažinusiam su tiek daug visko, kiek teko pažinti mums, įspūdis irgi būtų būtent toks. Tačiau man asmeniškai ši sala sukėlė labai teigiamas emocijas ir ne vieną akimirką norėjau laiką sustabdyti, nes buvo taip be galo gera… Nenuostabu, kad graikijos salose gyvenantys žmonės laikomi ilgaamžiais. Gyvenant tokioje oazėje, tokiame švariam ore, naudojant tiek alyvuogių aliejaus ir valgant tiek jūros gėrybių visi gyventume ilgų ilgiausiai :)

Rodyk draugams