Na, štai, po jau nebesuskaičiuoju kiek metų esu oficialiai išėjusi iš darbo. Dabar tenka prisitaikyti prie to, kad dar vis išlikęs įprotis nuolat atsidaryti darbinį elektroninį paštą, kad kišenėlė kurioje gulėdavo darbinis mobilusis irgi jau tuščia, kad ryte nebekyla klausimas dėl to kokius darbinius reikalus reikės sutvarkyti. Tačiau ar tai gasdina? Man tas jausmas labiau primena tarpinę stotelę. Tarsi mano laikas sustojo ir atėjo laikas pasirinkti kuria kryptimi judės mano traukinys.

Žinoma, kažkiek to “gasduliuko” jausmo buvo. Žengiau pirmus žingsnius iš ofiso, kai išgastis buvo sumišęs su laisve. Tačiau, manau, geriausia dalis tomis minutėmis buvo tai, jog turėjau kam įsikabinti į parankę. Tokia “parankė” yra būtina akimirkomis kaip ši, ji sušvelnina bet kokias baimes, bet kokius kritimus ar kitus baisius dalykus.

Bet štai ką noriu pasakyti labiausiai. Svarbu pažiūrėti į bet kokius pasikeitimus teisingai. Aš pamaniau, kad šis pasikeitimas man bus paskatinimas pasukti link kūrybiškesnio darbo, kurio jau gan ilgą laiką man taip trūko. O tada tik spėk gaudyti galimybes… Atrodo, kad darbas susirado mane pats, paslaugiai pakabino paltą, pasodino ir paklausė ko gi pageidaučiau. Šiuo metu nusprendžiau dar pabūti neįsipareigojusi, keletą mėnesių pagyventi be darbo ir prisiminti ką tai reiškia, o gal ir naujų idėjų pasisemti. Po švenčių priimsiu galutinį sprendimą, kuris neabejotinai atneš dar daugiau pasikeitimų. Bet pradedu išmokti, jog jie nesikandžioja, reikia tik gerai į juos įsiklausyti :)

Kaip ir Atila, mūsų labradoras, šiandien, pirmą kartą įmerkė galvą į vonią pilną vandens, supanikavo, paburbuliavo, bet tuoj pat po minutės kitos tą patį vandenį tiesiog lyžtelėjo. Taip ir mes, tik laiko klausimas kada prisitaikysime prie pokyčių, nes kovoti su jais juk beprasmiška. Pasaulis ir tas, nuolat sukasi.

Trumpas minčių kratinys šio penktadienio vakarui, tikiuosi kam nors ši asmeninė įžvalga irgi pravers. Iki.

Iveta

Patiko (0)

Rodyk draugams