Kai kas diena prabundi prie jo, nei nesusimąstai kiek įkvėpimo tas rytinis žvilgsnis į jį vis suteikia kiekvienai dienai. Tik žiūrėk išvažiuoja penkioms dienoms ir iškart kažkur pradingo įkvėpimas, pradingo noras dėl ko nors stengtis, pradingo jis - pradingo viskas.


Įsivaizduoju tiems, kurie neturi antros pusės, tokie dalykai turėtų keistai skambėti. Kažkada skambėjo taip ir man. Atrodė, kad moteris tai nepriklausomybės sala. Ką nori į ją pasikviečia, nors ir antrąją pusę tegu susiranda, vistiek išlieka joje tas nepriklausomybės krislelis nuolat surandantis kur, ką ir kaip padaryti savaip. Tačiau štai trečia diena namie tik aš ir mūsų Atila ir jokios “neprilausomybės salos” nerasta. Užtat akivaizdžiai rastas ilgesys.

Taigi, šis įrašas dabar galėtų toliau imti ir pasakoti apie tai, kaip prisirišimas ir meilė iš mūsų, moterų, atima nepriklausomybės likučius. Tačiau jis nebus apie tai. Jis bus apie tai, kaip aš bandysiu likusias kelias dienas susigrąžinti tą džiaugsmą buvimui vienai :)


Vasario 28d., 2012m.

Žinote tuos visus smulkius darbelius, kuriuos nugrūdi į giliausią stalčių, dienotvarkės puslapio kampą ar nepasiekiamiausią kompiuterio folder’į? O taip, paskutiniu metu visus juos ten giliai talpinau ir vis sakiau – vėliau, vėliau. Ėmiau, prisėdau ir pradėjau viską iš eilės daryti. Įsijungiau garsiai daug geros muzikos ir niūniuodama, pečius žaismingai pajudindama štai ir baigiau! Kartais atrodo, kad muzika užgožia visas nelinskmas mintis apie įkvėpimo pradingimą ir štai jis vėl čia!

Nusprendžiau, kad laikas pasilepinti ir pagaliau užsirašiau į SPA saloną. Dabar jau jokie darbai ar reikalai nebesutrukdys, ketvirtadienį aš lepinuosi! :) O prie to pačio, pagalvojau, kad iš tikrųjų laikas šiek tiek labiau pamąstyti ir apie save, ne tik mus. Paprastai, jeigu ką nors prenumeruojame, tai kažką, kas aktualu abiems. Na, o šįkart prenumerata metams jau užsakyta žurnalui, kurį skaitysiu aš, aš ir tik aš.

Kai jaučiu, kad viskas viduje pradeda dėliotis į teisingus stalčiukus vis apima noras, kad ir aplink viskas būtų tvarkinga. Matyt norisi balanso, todėl nieko nelaukdama visus namus ta proga, kad galiu bent trumpam įvesti tik savo tvarką, ėmiau ir sutvarkiau nuo iki. Man labai patinka tas jausmas, kai vaikštai per namus ir viskas tvarkinga, dar už lango sninga… Tada tik arbatos dar pasidarai, atsisėdi prie lango ir mėgaujiesi tuo, kad gerai jautiesi ne tik namuose, bet ir viduje :)

O tada gyvenimas atrodo ima ir dar nusišypsodamas visa tai patvirtina, kai paskambina seniai girdėta giminaitė ir pasako, jog yra nauja perspektyvi galimybė susijusi su Tavo ateities planais. Tada tik imk pats ir šypsokis iš to, kaip viskas einasi puikiai. Būtent tada, kai tu nustoji jaustis prastai dėl tokių dalykų kaip antros pusės išvykimas ir imi džiaugtis galimybėmis, kurias tai sukuria.

Vasario 29d., 2012m.

Keista, tačiau mūsų protas taip reaguoja į aplinkinius pasikeitimus. Tik vieną dieną visaip kaip bandžiau savijautą iš pagrindų pakeisti ir po kelių dienų visai nespalvingų sapnų šią naktį pagaliau susapnavau labai gražų sapną. Į vieną klausimą jau ilgokai ieškojau atsakymo ir kas įdomiausia, sapne jį gavau. O kas dar įdomiau, po šio sapno visą dieną lydėjo toks keistas jausmas – ramybė.

Su tuo jausmu atkeliavau ir į universitetą, atsiskaičiau darbą ir neskubėjau, savęs nespaudžiau, nes vistiek žinojau, kad niekur nepriskubėsiu. Viskas plaukė malonia, ramia vaga. Na, o vėliau po arbatos puodelio su kursioku, dar pargrįžau namo. Pasivaikščiojome su Atila ir tuomet išvažiavau į Panoramą, kur laukė susitikimas dėl projekto, prie kurio dabar dirbu.

Ištiesų turėjau sulaukti kol Kipras grįš ir tada susitikti dėl šių reikalų, tačiau nusprendžiau, kad jeigu jau savarankiškai, tai savarankiškai. Ir nepasigailėjau! Išsiaiškinome tai, kas kirbėjo, gavau dar papildomą dozę įkvėpimo ir motyvacijos su viskuo judėti pirmyn. O turbūt didžiausią įspūdį tą vakarą paliko malonus nutikimas po susitikimo. Visiems išsiskirsčius aš likau viena, nes dar laukiau atvykstant senai matyto draugo, Karolio. Belaukiant mane užkalbino netoliese sėdinti pora ir dėl nugirsto pokalbio gavau darbo pasiūlymą. Neįtikėtina, vidury restorano, tokioje neįprastoje situacijoje ir dar dėl to, jog nugirdo kažką, kas sugebėjo be mano pačios pastangų juos įtikinti mane užkalbinti. Po šio karto supratau, kad reikia dažniau susitikimus organizuoti viešose erdvėse. Pasirodo jų galimybės neribotos!

O atvykus Karoliui, praleidom ne vieną valandą besišnekučiuodami apie senus laikus, apie naujus įvykius mūs gyvenimuose bei keletą minčių apie ateitį. Ir sėdėdami ten užkabinome temą, kuri man šiomis dienomis viena iš aktualiausių – kodėl į gyvenimą atėjus antrai pusei mes taip nustumiame į antrą planą viską, ką turėjome prieš tai? Išties, įdomus dalykas ta meilė. Ir tuomet susimąsčiau, kad štai nebūtų Kipras išvažiavęs, greičiausiai kaip visada būtume bambėję, kad reikia kada susitikti, bet vargiai tai būtų įgyvendinta.

Ir nors ta diena buvo tokia pilna įspūdžių, ir lova lyg magnetas traukė, vistiek prisėdau dar patikrinti el.paštą. O ten radau du teigiamus atsakymus į man svarbius klausimus. Apsidžiaugiau, kad projektas juda ir žmonės taip puikiai sureaguoja į mūsų pasiūlymus, kurie nulems dar didesnį viso ko augimą.

Ir turbūt galutinai šypsenėlę prieš miegą paliko tai, jog Kipras lyg skaitydamas mano mintis net Slovakijoje, parašė žinutę apie tai, kad Ketvirtadienio vakarą nedirbs. Puiku, pamatysiu jį naktimi anksčiau :)

Kovo 1d., 2012m.

Na, o pavasaris prasidėjo su viena paskaita universitete, dar trumpučiu, bet vistiek susitikimu su Justina papietauti (moteriškai paplepėjom apie paskutines naujienas) ir, žinoma, su tuo lauktu atsipalaidavimo laiku SPA. Gulėjau tą akimirką kambarėlyje, kuris kvepėjo ir atrodė taip, lyg Balio sala. Tiksliau kaip tokia, kokią ją įsivaizdavau. Žiūrėjau į tas šokančias liepsneles žvakėse ir mėgavausi tuo, kad štai už keleto valandų mano antroji puselė vėl bus su manimi, o aš sugebėjau sau įrodyti, kad jo išvykimas nėra pasaulio pabaiga.

Manau, tai ir yra svarbiausia – nepamiršti, jog esi asmenybė turinti ir savų poreikių, interesų, pomėgių, tačiau tuo pačiu sugebėti būti ir savo antros pusės dalele. Tai labai sunku, tačiau kai atrandi tą auksinį viduriuką, įsivyrauja žavi harmonija ir ramybė :) Ir nebūtinai tą viduriuką turi atrasti SPA centre, Balio saloje ar antrai pusei išvykus. Tą viduriuką reikia atrasti kasdien, kiekvieną akimirką ir visur.

To ir linkiu!

Iveta

Patiko (0)

Rodyk draugams