Noriu papasakoti apie kelias gyvenimiškas, turbūt kiekvienam studentui pažįstamas situacijas universitete, kurios ėmė ir išlindo į dienos šviesą. Šiuo įrašu noriu papasakoti kaip kartais iškyla dilema ar laikytis savo įsitikinimų, pažiūrų, patirties ir principų ar dėstytojo ir universiteto nustatytų taisyklių. Kartais pasirenki viena, o kartais kita. Tačiau po dviejų metų “santuokos” su universitetu, galiu pasakyti, kad laikui bėgant pradedi į šiuos “santykius” žiūrėti kaip kantrybės bei lankstumo lavinimo mokyklą.

VIEŠI DĖSTYTOJŲ PAREIŠKIMAI SOCIALINIUOSE TINKLUOSE. Kiekvienas esame savo Facebook anketos kalvis, kuris kaip nori taip ją nusikala ir kaip nori taip save ten pateikia viešumai. Tačiau kartu kiekvienas esame atsakingas už kiekvieną savo pasakytą žodį. Šiuo atveju net ir dėstytojo statusas kartais nesustabdo nuo “liaupsių” socialiniuose tinkluose.

Pirmadienį pasklido daug gražių kalbų ir gandų apie vieno dėstytojo nekorektišką išsireiškimą apie studentus Facebook’e. Savo draugams ir pažįstamiems jis pasakojo apie 70 studentų laiškų su rašto darbais jo elektoriniame pašte ir retoriškai klausė: “Ir man juos visus reikės skaityti?”. O dėstytojo draugai dalijosi praktiškais patarimais: “Rašyk pažymį pagal pavardę”, “skaitomos tik įžangos ir išvados”, “juk tai kaip filmas – kartais linksma, kartais graudu”.

Na, o dabar pabandykime įsivaizduoti kaip į tokį viešą pasisakymą sureaguoja studentai, kurie gyvena sesijos nuotaikomis, dirba išsijuosę, kad atliktų apie 70 laukiančių darbų ir net nesusimąsto sau užduoti klausimo dėl to ar jiems tikrai reikės visa tai padaryti?! Ir dar padaryti tai, ko dėstytojas net nenori po to skaityti. Nuteikia labai “optimistiškai” ir priverčia susimąstyti. Žinoma, gali būti ir taip, kad dėstytojas šiuo pasisakymu tiesiog juokavo ar norėjo pasakyti kitus dalykus, tačiau ir pati perskaičiusi tą pasisakymą pasijaučiau tarsi mano darbas jam būtų dar viena penkta koja.

SUKURTI TAI, KAS PATINKA, AR TAI, KAS TINKA. Gavome užduotį sukurti komandos sugalvotam projektui plakatus. Galutinis rezultatas turi būti septyni plakatai, kuriuos kuria septyni komandos nariai, kiekvienas po vieną. Įsijautę į visą projekto idėją, ja degdami ir tikėdami, sugalvojame bendrą koncepciją grupės plakatams. Na, kaip ir bet kuriame normaliame renginyje būtų – septyni kuriami plakatai turi turėti kažkokį bendrą ryšį, būti pastatyti ant to paties pagrindo. Taigi, propaguodamos minimalistinį stilių, jį ir išnaudojame kurdamos plakatus. Visą jų seriją galite pamatyti apačioje.

Nuotraukos autorė Ieva Volosevič

Nuotraukos autorė Ieva Volosevič

Tai štai kursas šiuos plakatus turės įvertinti Euroviziniu principu: vienam 12, kitam 10, kitiem dar mažiau. Klausimas iškyla toks: “Kaip vertinti tokio stiliaus plakatus, kuriuos skiriasi praktiškai tik vienas objektas, spalva ir tekstas?”. Matyt, kad šįkart tikrai viskas vyks Euroviziniu principu, daugiausiai simpatijų teks komunikabiliausiai grupės nariai, kurios draugai ją labiausiai palaikys :) O dėstytoja į tokią susidariusią situaciją reaguoja paaiškinimu, kad jeigu kiti vertina tokiu principu “tai jau ne jos problemos”. Akivaizdu, kad problema tikrai bus tik tokią koncepciją pasirinkusiems. Ir ne todėl, kad tai būtų buvę draudžiama, bet dėl to, kad dėstytojas įspraudžia studentus į dėžutę ir nenori net galvoti apie tai, kad kai kurie studentai mąsto ir už dėžutės ribų.

Dar vienas įdomus momentas šiame darbe buvo tas, jog gavome techninius reikalavimus plakatui: tam tikras sluoksnių skaičius, tam tikri panaudoti efektai, transformacijos, išmatavimai, atstumai ir kita. Tačiau taip pat vienas iš vertinimo kriterijų yra kūrybiškumas. Tai įdomu kaip išreikšti savo kūrybiškumą, kai jis jau vertinimo kriterijuose akivaizdžiai suvaržytas?

MAKSIMALUS PAŽYMYS IŠRINKTIESIEMS. Dar viena įdomi patirtis buvo su dėstytoja, kuri turėdama tris kurso pogrupius, galėjo kiekvienam parašyti tik vieną dešimtuką (finale turime apie 15 žmonių iš 80 turinčių galimybę gauti dešimtukus). Situacija buvo tokia: kiekviena komanda gauna dar kitos komandos tik iš kitos pogrupio darbą. Jį skaito ir įvertina pagal tam tikrus kriterijus. Mes gavome darbą, kurį stengėmės gana objektyviai įvertinti pagal dėstytojos nustatytus kriterijus. Visos komandos narės vien perskaičiusios darbą, pajutome, kad jis yra tikrai silpnesnis nei mūsų komandos. Viskas būtų kaip ir buvę gerai, jei nebūtų paaiškėję, kad šiai komandai dėstytoja parašė vienintelį dešimtuką tame pogrupyje. Mūsų pogrupyje vienintelį dešimtuką gavo kita komanda, ne mūsų. Taigi automatiškai mūsų komanda jau turėjo būti įvertinta žemesniu pažymiu, nes juk dėstytoja nusprendė, kad net ir esant dviems geriems darbams, tik vienam gali parašyti dešimtuką. Tai rezultate mūsų darbas buvo įvertintas žemesniu pažymiu net už tą darbą, kurį pačios skaitėme, nagrinėjome ir savo akimis matėme, kad jis yra silpnesnis.

Nusprendėme nepasiduoti ir kovoti už darbą, prie kurio dirbome pusę metų ir įdėjome tikrai nemažai dūšios. Iškovojome tai, kad dėstytoja pripažino, jog darbas taip pat vertas dešimtuko ir yra ištiesų geresnis nei tas, kurį kaip jau minėjau įvertino dešimtuku, nors jis mūsų manymu buvo silpnesnis. Tačiau dėstytoja pažymio mūsų komandai taip ir nepakėlė, su pasiteisinimu, jog tai būtų nesąžininga kitų kursiokų atžvilgiu. Tačiau kažkodėl niekas nepagalvoja apie tai, kad toks vertinimas nesąžiningas mūsų atžvilgiu.

Ir studentai padaro, pasako, nusprendžia neteisingų dalykų. Taip ir dėstytojai kartais būna ne visai teisingi. Visiems pasitaiko, tiesa? Tik gaila, kad vienetai dėstytojų pripažįsta klaidas ar neteisybes ir ima jas taisyti. Dažnesniu atveju dėstytojas yra linkęs laikytis savo nustatytų taisyklių ir net nebandyti įsiklausyti į tai, ką jam bando pasakyti studentas. Tokiose situacijose ir iškyla dilema dėl to, tai ką gi daryti tam studentui: laikytis savo tiesų ar dėstytojo? Nežinau kuris atsakymas yra teisingiausias visuotinai, tačiau savo poziciją išsakau tuo, kad nusprendžiau papasakoti apie tokius nutikimus. Vien šis įrašas gali būti dar viena situacija apie kurią bus galima papasakoti atskirą istoriją. Juk dėstytojas yra pajėgus dėl neaiškių priežasčių sumažinti pažymį ar apskritai nebūti linkusiu į kurio nors konkretaus studento pusę dėl tik jam žinomų priežasčių.

Kantrybės, jėgų ir įkvėpimo artėjančiai sesijai!

Iveta

Patiko (0)

Rodyk draugams