Atėjo laikas įkelti ir šį įrašą, nes dabar intensyviai dirbu prie šios idėjos, iš visų jėgų stengiuosi ją paleisti į šviesą, ja gyvenu. Todėl tegu būna visiem aišku kodėl jos ėmiausi ir kokių tikslų vedama visa tai puoselėju.

2010 METAI, GEGUŽĖS 5 DIENA
[09:09]

Na, va, mūsų kelionėje priėjome tokią atkarpą, kai gyvenimas ne tik myluoja ir glosto, bet ir išbando, o kartais ir skaudžiai.

Pavaduotoja: „Tai į kurią pusę tu čia nukrypai su tom visom išleistuvėm?”

: „Į nei vieną”
Pavaduotoja: „Bet kaip čia yra? Taigi viską organizavai.”
Aš: „Ne, aš kaip ir visi kiti buvau mano klasės atstovė. Šiuo metu klasės atstovė yra klasės seniūnė, kuriai kuo aiškiausiai paaiškinta viskas dėl to, kaip padėti organizuoti išleistuves. Todėl viskas sutvarkyta. O dėl manęs yra kaip yra.”
Pavaduotoja: „Ne, nėra. Suaugę žmonės šitaip nesielgia.” (Nusisuko ir nužingsniavo toliau)

Taip ir likau stovėti. Taip lyg ką tik būtų peilį į pilvą lėtai, skausmingai kas suleidę, dar pasimėgavę vaizdu ir palikę su juo. Nematau prasmės aiškinti savo pozicijos žmogui, kuris net nesiruošia to išklausyti blaiviu protu, o greičiau ir toliau ginti savą poziciją… Kartą Tomas, vienas iš išmintingiausių žmonių, kuriuos tik kada teko sutikti, pasakė: „Nori būti teisi ar laiminga?”. Džiaugiuosi, kad šioje situacijoje nepasirinkau buvimo teisia. Nes tuomet santykiai su šiuo žmogumi būtų dar prastesni, greičiausiai ji ir pati liktų įžeistos savigarbos, o aš vėl gi graužčiausi, tik jau dėl to, kad kitą žmogų pastačiau į nemalonią padėtį. Taigi nesiginčijau, bet čia ir dabar paaiškinsiu kas įvyko dėl minėtų išleistuvių ir kodėl pasielgiau taip, kaip „nesielgia suaugę žmonės”.

Mokykla pradėjo organizuoti išleistuves. Tik vertėtų sakyti ne mokykla, o turbūt kokie penki žmonės, apsiėmę šio darbo, nors iš tikrųjų visam šitam „katile” turėjo virti visų devynių dvyliktų klasių atstovai. Turbūt nenuostabu, kad atsakingi žmonės negali darbo padaryti pusiau, ne iki galo, jei jau daro, tai daro kokybiškai. Taigi, jausdama atsakomybę už tai, ką organizuojame ėmiausi viso šio reikalo iš visų jėgų. Ir vėl gi turbūt nenuostabu, kad šiek tiek laiko ir visa mokykla organizatoriais vadina ne visų klasių atstovus, bet kelis žmones, į kuriuos įeinu ir aš. Laikui bėgant pamačiau, kad vieni „nosį krapšto”, kiti karts nuo karto kažką nuveikia, dar kiti apskritai priešiškai nusiteikę, o likusieji, kurie kažką nusprendžia ar suorganizuoja lieka atpirkimo ožiais. Vieną dieną sėdėjau su Kipru ir pasakojau jam apie tai, kaip nebeturiu jėgų šitiem visiem ginčam, kitų tinginystei, nesibaigiančiom diskusijom ir visų apatijai. Tada ir sustojau, tada dar kartą pasvėriau tai, ką darau, ko imuosi pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Tuomet klasės atstovės pareigas perdaviau klasės seniūnei, kuri buvo informuota apie tai, kaip viskas vyksta ir lengvų lengviausiai iki šiol tvarkosi su tuo.

„Ką man reiškia išleistuvės?” - uždaviau sau klausimą.  Išeiti į pasaulį. 12 metų ėmiau tai, ką davė mokykla. Kiek visko gauta - žinios, patirtis, išgyvenimai, prisiminimai, augimas drauge… Mokykla užkasė many tą vidinį turtą, kurį dabar nešiojuosi. Žinoma, ji akivaizdžiai turi spragų, bet net ir mokymasis su jomis susidoroti jau yra gyvenimiška patirtis, kuri labai pravers ateityje. Mano supratimu, gavau tai, kas tiesiog neįkainojama. Ir išleistuvės man yra tarsi palaiminimas eiti ir tuo dalintis su visu pasauliu. Čia ir supratau esminį skirtumą. Dauguma žmonių nori tai užlaikyti savyje, savame žmonių rate, nori ir toliau imti kuo daugiau sau. Ir tos vadinamosios išleistuvės mokykloje - buvimas savame rate, su savo dvylikos metų patirtimi ir įgytomis žiniomis. Tuomet pradėjau mąstyti tai kokios išleistuvės atspindėtų mano vertybes?

Jegoras: Bet kaip smagu buvo dalinti tas išlankstytas gėles žmonėm.
Aš: Taip, ir pati savo akim mačiau, kai organizavau „Šypsenos epidemiją“, kad neįtikėtina kiek laimės kitiem suteikia galimybė kitą pradžiugint, priverst nusišypsot.
Jegoras: Toks jausmas, lyg pats pasikrauni energijos nuo kiekvienos sulauktos šypsenos.

Dalintis - tai esminis skirtumas, kuris skiria mane nuo daugelio kitų esamų dvyliktokų. Todėl ir mano išleistuvės turėtų atspindėti dalijimosi tuo, ką per tuos metus sukaupiau, idėją. Tuomet ir kilo geneali mintis. Kovo 27d. organizavau vieną socialinę akciją - „Šypsenos epidemiją“, kuri buvo nuostabus įvykis ne tik mano gyvenime, bet ir kitų 54 žmonių, kurie dalyvavo drauge.

Jei jau išleistuvės man yra tas metas, kai turiu pasidalinti visu tuo ką gavau… Kodėl to ir nepadarius? Žinoma, ir vėl turėsiu „užsimerkti” prieš tai, ką mano, sako kiti. Nes natūralu, kad dauguma bent jau dabartinių mao mokyklos abiturientų bus nusiteikę priešiškai. Kai žiūri žmonės skirtingos kryptim, taip ir nutinka… O kas kitas atspindi tą turtą, kurį gavom iš mokyklos, jei ne šypsena veide? Būtent todėl ir nusprendžiau tą dieną išsikelti sau iššūkį ir suorganizuoti tokią šypsenos epidemiją, kokios Lietuva dar nematė. Ją įgyvendinsime drauge su klasioke Rita.

Pavaduotoja pasakė: „Suaugę žmonės taip nesielgia”. Čia atminty man iškilo „Mažasis princas”:

„Suaugę žmonės mėgsta skaitmenis. Jei kalbate, kad turite naują draugą, jie niekada nesiteirauja kas svarbiausia.
Niekuomet nesako: “O koks jo balsas? Ką jis labiausiai mėgsta žaisti? Ar jis renka peteliškes?”. Jie klausia: “Kiek jam metų? Ar daug jis turi brolių? Koks jo svoris? Kiek uždirba jo tėvas?”. Tik tada jiems atrodo, kad šį tą apie jį žino.Tokie jau jie yra. Nereikia ant jų už tai pykti. Vaikai turi būti atlaidūs suaugusiems”.

Taip, aš tikrai ir paprastai nesielgiu kaip „suaugęs žmogus”, ir šįkart pasirinkdama visai kitokį išleistuvių scenarijų tikrų tikriausiai elgiuosi taip, kaip nesielgia „suaugę žmonės”. Elgiuosi kaip Aš. Bet matyt kas svarbiausia - jaučiuosi rami prieš save, nes likau ištikima savo vertybėms, o ne toms, kurias nuolat bando kaip savas primesti kiti.

Post Scriptum
Daugiau apie būsimą akciją čia :)

Iveta

Patiko (0)

Rodyk draugams