Per savo gyvenimą augau drauge su keturiais ar net penkiais šunim. Ir tik dabar ėmusi skaičiuoti, suprantu iš kur ta meilė gyvūnams ir tokios pastangos dabar jau savo šunį užauginti geru draugu. Tai tėvų nuopelnas, nes vaikai užaugę su augintiniais visai kitokie. Matyt ir aš jaučiu kažkokią tai pareigą pratęsti tą tradiciją ir kažkada savo vaikams įdiegti tuos pačius jausmus gyvūnams.

PIRMAS MANO ŠUO - DORA (PRANCŪZŲ BULDOGĖ). Tuo metu dar gyvenome Alytuje. Kažkokiais reikalais aš ir tėvai išvažiavome į Vilnių. Užsukome pas gimines. Internetas tuo metu buvo kažkoks “kosmosas”, bet jau tada supratau, kad baisiai naudingas dalykas. Tai štai giminės, nugirdę tėvų mintis apie ieškomą šuniuką, sakė: “pažiūrėsime internete”. Pamenu, kad po to važiavome į Kauną, kur jau visai vėlai užėjome į didelį kambarį. O ten bėgiojo keletas šuniukų – prancūzų buldogų. Viena buvo visa juoda, su baltu pilvuku ir dviem baltais taškiukais ant kaklo. Vadino ją “Boruže”. Kai vežėmės ją į namus, ji automobilyje sugebėjo padaryti viską, ką turbūt galėjo, bet tai nereiškė, kad mes ją mylėsime mažiau. Vieną kartą bandžiau ištraukti jos užstrigusį kaulą, o ji įkando man taip, jog dar dabar turiu pailgą randelį ant vienos rankos piršto, bet net ir tai nereiškė, kad aš ją mylėsiu mažiau. Ir net prieš gerą savaitę sesės pasakyta frazė man priminė, kad turbūt dar ir dabar, kai jos jau nebėra, aš jos nepamiršau. Sesė pasakė: “Aš gerai prisimenu, kai atėjau prie tavęs ir pasakiau, kad Doros nebėra, o tu nieko nepasakei ir toliau kažką darei”. Tiesa yra tokia, kad nenorėjau sesėms parodyti kaip man buvo skaudu. Nes aš pati ją paskutinėmis valandomis nešiojau ant rankų jau visą cypiančią iš skausmo ir negalinčią judinti galinių kojų. Ir kas baisiausia, aš pati negalėjau padaryti nieko, kad tai praeitų ir jai pagerėtų. Turbūt visada galvosiu, kad nesąžininga buvo tai, jog tiek metų kartu augus aš galiu tik stebėti kaip ji mus palieka.

DVIEJŲ ŠUNŲ NEPRARASIM. Nebepamenu ar tikrai sekančią dieną po to, bet tėtis sulaukė skambučio iš tetos, gyvenančios Trakuose: “Radome leisgyvį šunį, ar galėtum nuvežti pas veterinarą?”. Nuvežus daktaras pasakė: “Palikit, nieko čia nebepakeisi”. O tėtis nesutiko ir pasakė, kad negali prarasti dviejų šunų vienu metu. Paėmė ją tokiame stovyje kokiame rado ir parvežė namo pas mus. Ji visa virpėjo, bijojo prisilietimų ir bet kokio staigesnio judesio. O buvo juoda kaip smala, bet kaulai iš bado taip kyšojo, jog atrodė, lyg tie šunys, kurių veislei tai būdinga. Dabar, jau turbūt po kokių 3, o gal net daugiau metų, ji tokios pat juodos lyg smala spalvos, papilnėjusi, grakšti, baisiai meili ir kuo sveikiausia. Tėvai parsiveždami ją į namus, patikėjo, kad praradus vieną šunį, gavo vietoj jo kitą ne atsitiktinai. O aš kažkaip jos niekada taip nebeprisileidau kaip ankstesnio šuns. Gal tas amžius tuo metu darė savo, kai kūriausi savo pasaulio taisykles ir maištingai laikiausi tik jų… Taip ir pasiliko, kad tėvai jau nebekartojo “šuns norėjai tu”, nes iš tikrųjų antrasis šuo tapo labiau tėvų šuniu. Ir aš dar iki šiol jaučiu tą skirtumą. Bet tai nereiškia, kad pats šuo mane mylėjo mažiau. Dar ir dabar užsukus pas tėvus ji atrodo tuoj prašneks iš to džiaugsmo, kad tu čia :)

SAVA ŠEIMA - SAVAS ŠUO. Kažkada su tėvais matėme kaip vienas labradoras maudosi ežere ir po to paklusniai atbėga pas šeimininką, o tas šviesus kailis! Tą akimirką pagalvojau, kad vieną dieną tokį turėsiu ir aš. Na, o dabar aš turiu jau savo šeimą ir tuo pačiu turiu tą lauktą labradorą vardu Atila. Ir kai geriau pagalvoju, jau kokia pusę metų nebuvo tokios dienos, kad nenusišypsočiau vien dėl Atilos. Mes jo nelepinam ir tikrai neleidžiame visko, ko tik jis užsinori, tačiau dabar aš gyvenu su pirmu šuniu savo gyvenime, kuris būtų toks atsidavęs ir toks mylintis mane. Jis visada būna šalia. Nuo pačių pirmų dienų jis neatsiplėšdavo nuo mano kojų, o kai paaugo ir nebetelpa ant jų, vis gulinėja kur šalia. Net esant tualete, vonioje ar kitame kambaryje, žinau, kad iš ten išeinant turėsiu duris atidaryti atsargiau, nes už jų ištikimai lauks jis. Net išgirdęs kokį griežtesnį žodį, jis vistiek po kurio laiko ateina ir lyžteli žandą. O mes su Kipru vis vienas su kitu susižvalgome ir sušnibždam: “Koks jis nerealus”.

Kartais tikrai imu manyti, kad visi šunys, su kuriais augau mane vis kažko išmokė ir kažkokia dalelyte esu kas esu dėl jų. Už tai ačiū tėvams. Nežinau ar jie sąmoningai mus su sesėmis nuolat laikė prie gyvūnų, tačiau užaugome tikrai mylinčios tai, kas gyva. Aš lygiai taip pat tikiuosi, kad kada nors Atila jau užaugęs ir mūsų vaikus išmokys gyvenime labai daug. Ir viena iš svarbiausių pamokų bus ta, jog šuo myli tave besąlygiškai – nepriklausomai nuo nuotaikos, dienos ar oro. Žmogus turėtų dažniau pasimokyti iš gyvūno kaip iš tikrųjų mylėti.

Patiko (0)

Rodyk draugams